Receptas nuo krizės: „ne” prekybos centrams

Vyriausybė, užuot palaikiusi stambųjį verslą, turėtų sudaryti kuo geresnes sąlygas ekologinių kaimų bendruomenių kūrimuisi. Tokios nuomonės laikosi I.Žitkauskienė ir vienas iš jos idėjinių bendražygių Karolis Kasparaitis, su kuriais „Atgimimas” kalbėjosi apie tai, kaip alternatyvus ekologiškas gyvenimo būdas gali padėti išbristi iš sunkmečio ir ką jie siūlo programoje, kurią jau rudenį pristatys Vyriausybei. „Lietuvoje turime labai daug problemų. Emigracija, prastėjanti žmonių sveikata, stresas darbe, ekonomikos krizės. Labai daug šių problemų, o gal net ir visas jas galima išspręsti žmonėms įsitraukiant į ekologiško kaimo bendruomenes, sutinkant su jos vertybėmis ir jas skleidžiant”, – įsitikinusi alternatyvaus ekonomikos gelbėjimo plano ir ekologinio kaimo Lietuvoje kūrėja I.Žitkauskienė.

Alternatyva šiuolaikiniam kaimui ir prekybos centrams

Ekologiniai kaimai – pasaulyje plintanti gyvenimo bendruomenėse alternatyva. Juose dera egalitarinės vertybės, dalijamasi gėrybėmis, kuriama į šeimą orientuota kaimynystė ir praktikuojamas ekologiškai tvarus gyvenimo būdas. Tokias bendruomenes pasaulyje vienija Globalus ekokaimų tinklas (angl. Global Ecovillages Network), jam priklauso tūkstančiai bendruomenių Šri Lankoje, Tibete, Australijoje, Pietų Amerikoje, Europoje ir kitur. Ekobendruomenės kuriamos tiek kaimuose, tiek dideliuose pasaulio miestuose. Šiam tinklui priklauso garsioji Kristianija Kopenhagoje (Danija) ir ekologinis kaimas Los Andželo (JAV) mieste. Į tinklą prieš dvejus metus įsijungė ir Lietuvoje, netoli Vilniaus, besikurianti Krunų ekologinio kaimo bendruomenė. Alternatyvaus gyvenimo būdo šalininkai tikisi, kad tokių bendruomenių Lietuvoje turėtų įsikurti daugiau. Tiesa, Lietuvoje pirmosios ekologinės bendruomenės idėją pakurstė etnokultūros atgimimas Rusijoje, Ukrainoje ir Baltarusijoje 1990–aisiais ir Vladimiro Megre parašytų knygų serija „Skambantys Rusijos kedrai“, sukėlęs ir anastasininkų judėjimą. Tad Lietuvos ekobendruomenei nesvetima etnokultūra. I.Žitkauskienė pasakojo, kad vienas iš bendruomenės tikslų yra atkurti giminės sodybas, kuriose iš kartos į kartą nuolat vyktų gyvenimas ir žmonės jose ne tik apsirūpintų švariais, ekologiškais produktais, bet galėtų jais aprūpinti ir miestų gyventojus. Tai – kaip alternatyva šiuolaikiniam Lietuvos kaimui, kaip alternatyva brangiai importuotai ir nesveikai žmogaus organizmui produkcijai didžiuosiuose prekybos centruose.

Puoselėjamas permaūkis

„Žmogus iš vartotojo turi tapti žmogumi, kuris gyvena ir džiaugiasi savo būtimi. Mūsų siūlomos bendruomenės yra save išlaikančios bendruomenės. Dabar iš esmės žmonių mintys yra nukreiptos darbui dėl pinigų. Daugeliui žmonių tai yra tikslas. Tuo tarpu mes siūlome kitą būdą: pinigai turi būti tik priemonė, o tikslas – gyvenimas. Tikime, kad žmogus gali užsiimti veikla darnioje aplinkoje, maitintis švariai, gyventi be streso, kitaip tariant, ramioje aplinkoje, kuri tą džiaugsmą kuria. Kaip tokio gyvenimo rezultatas ateina ir pinigai”, – sakė I.Žitkauskienė. Rašomoje programoje, kuria alternatyvaus gyvenimo būdo šalininkai maloniai sutiko pasidalyti su “Atgimimu”, taip pat pabrėžiama, kad bendruomenė sieks padėti globojamiems vaikams, sulaukusiems 18 metų, skirdama žemės sklypą, taip pat rūpinsis vaikų įvaikinimu, vienišų žmonių priglaudimu šeimoje ir toleruos nacionalinę įvairovę bei tikėjimo laisvę.

„Tai – savotiška sąmonės ekologija”, – pridūrė K.Kasparaitis. Sodžiumi vadinamoje Krunų bendruomenėje galioja tam tikri principai, dėl kurių sutaria visi sodžiuje gyvenantieji. Čia praktikuojamas permaūkis, negalima dirbti žemės specialia žemės ūkio technika, tręšti cheminėmis priemonėmis, po sodžių negalima važinėtis automobiliais – tam yra specialios mašinų stovėjimo aikštelės. Namai statomi nenaudojant cheminių statybos priemonių, sodžiuje neleidžiama skersti gyvulių. Tačiau visos šios taisyklės – susitarimo bendruomenėje reikalas, kiekviena bendruomenė turėtų ir galėtų kurti savo taisykles. Tačiau pagrindiniai principai atkuriant visuomenėje ir iš krizės besivaduojančioje ekonomikoje darną turi būti išlaikyti. Jie ir atsispindi alternatyviame ekonomikos gaivinimo plane.

Švietimą atiduoti bendruomenėms

Pirmiausia bendruomenėje turi būti orientuojamasi į žmogaus sveikatą. Žmogus turi būti darnus su savimi ir su gamta. Turi būti plėtojama gamtinė žemdirbystė arba natūrinis ūkis: augalai turi derėti tarpusavyje, turi būti išlaikyta įvairovė. K.Kasparaitis ir I.Žitkauskienė pasakojo, kad kaip alternatyvą tradiciniam ūkininkavimui reikėtų taikyti natūrinį ūkį. “Gamtinei žemdirbystei reikia labai daug žinių, to bendruomenėje ir būtų mokoma. Tačiau, viską išmokus, ūkininkavimas tampa ne sunkiu darbu, o malonumu, nes darbo reikia įdėti tik pačioje pradžioje”, – sakė I.Žitkauskienė. K.Kasparaitis pridūrė pavyzdį: “Sakykime, sodinant bulves. Pasodinus ir užklojus jas 60 centimetru šiaudų nereikia nei ravėti, nei juo labiau purkšti cheminėmis trąšomis. Belieka rudenį nuimti derlių. Tuo tarpu žmogus turi daug laiko ir gali dirbti kitus širdžiai mielus dalykus”, – sakė jis.

Antras svarbus pasiūlymas – laisvė bendruomenėms rūpintis savita kūrybiška švietimo sistema bendruomenėje augantiems vaikams. “Būtų gerai, jei būtų leidžiama naudotis nuotoliniu mokymu. Norėtųsi, kad vaikai ir jų tėvai galėtų pasirinkti, ar leisti vaiką į mokyklą, ar pagal tas pačias ugdymo programas jį mokyti bendruomenėse. Gerai būtų, jei švietimo sistema būtų pagrįsta vaiko kūrybinio potencialo išsaugojimu ir kad vaikas mokytųsi, kaip tapti laimingam, kaip sukurti tvirtas šeimas. Kad bendruomenė galėtų tarnauti tam augančiam žmogui, o ne kad tas žmogus atitiktų sistemos šabloną. Tai svarbu, nes dabar švietimas nukreiptas tik tam, kad visus sulygintų. Jeigu vaikai augtų bendruomenėse, kur yra dirbtuvės, kur vyksta kūryba, kur dirbama su medžiu, tapoma, vyksta gamtinė žemdirbystė, statomi namai, daug ką galima būtų išmokyti praktiškai išmokti. Vaikai kur kas geriau perima žinias per praktinius dalykus, juk galima išmokti ir fizikos, ir chemijos, ir matematikos”, – alternatyvios švietimo sistemos privalumus aiškino I.Žitkauskienė.

Masinei gamybai ir rinkodarai – ne

Savitas turėtų būti bendruomenių požiūris ir į ekonominius mainus, ir į ekologinę etiką. Čia žmogus suvokiamas kaip integrali gamtos sistemos dalis. Ekologinė etika remtųsi principu mažinti gamybą, atsisakyti besaikio vartojimo, švarinti aplinką. Tuo tarpu bendruomenių suvokiamas ekonomikos modelis nukreipiamas prieš masinę gamybą ir masinę rinkodarą, žmonių susvetimėjimą ir nepasitenkinimą gyvenimu.

“Iš valstybės tikėtumės šitos idėjos palaikymo ir ateityje apsaugos ekologinių kaimų bendruomenėms: kad šalia jų nebūtų statomi fabrikai, nebūtų purškiami laukai, šalia nestovėtų telefonų bokštai”, – vieną iš novatoriškų Lietuvoje ekologinių būdų įveikti ekonomikos krizę pristatė I.Žitkauskienė.