Šalis – rypuojanti močiutė

Pastaruoju metu viešumoje skleidžiamas susirūpinimas mūsų šalies „sveikata“ turi vis daugiau nežinančios ko griebtis močiutės rypavimo požymių. „Eurostatui“ paskelbus Europos šalių demografinę statistiką, griebiamasi už galvų – emigracija vėl auga. Šalies bankams suskaičiavus namų ūkių bankų indėliuose laikomas lėšas abejojama šalies gyventojų verslumu. Susidaro įspūdis, kad negaluojančio paciento organizmas siunčia signalus – gydytis būtina, tačiau neaišku, koks yra negalavimo pobūdis, kokios priežastys, kas ir kaip su tuo turi kovoti.

Jei negaluojantis pacientas būtų močiutė, greičiausia būtų paprasčiau. Pajutęs negalavimą pacientas atsiduotų medicinos diagnostikos ir gydytojų konsultacijų globai. Medicinos specialistai, įvertinę paciento būklę, paskirtų gydymą. Kenksmingi svetimkūniai būtų pašalinti, organizmas pradėtų sveikti.

Statistika interpretuojama skubotai

Kai negaluoja valstybė – sunkiau. Išgijimas iš esmės priklauso nuo vykstančių procesų. Turi atsirasti reguliuojantys mechanizmai, veiklos modeliai, jų veikimo kontrolės ir rezultatų vertinimo principai. Žinoma, neapsieinama ir be kitų šalių patirties, tačiau ar ji sėkmingai pritaikoma, priklauso nuo to, ar ta patirtis suderinama su diegiamoje valstybėje vyraujančiais papročiais ir tradicijomis. Kad atsirastų tinkami savireguliacijos mechanizmai ir svetima patirtis būtų pritaikyta, turi vykti gana aukšto profesinio lygio diskusijos.

Skubotas statistinių tyrimų interpretavimas dažnai iškelia į viešumą ne visą problemos mastą. Akcentai sudėliojami gana netiksliai ar netgi klaidinamai. Nuodugnesnė Lietuvos demografinės statistikos lyginamoji analizė laiko ir kitų ES šalių atžvilgiu pateiktų daugiau klausimų nei „kodėl nebenorime gyventi savo valstybėje?“. 2009-aisiais vėl išaugusi emigracija Lietuvoje dar nepasiekė 2000-aisiais buvusio lygmens. Žinoma, turėdami skaudžią šio ir praėjusio šimtmečio pradžios patirtį, turime teisę jautriai reaguoti į kylančią bangą. Mūsų nerimas, kad Lietuva išsivaikščios, galbūt kyla net ir iš nesugebėjimo jėga pasipriešinti Sovietų Sąjungos okupacijai 1940-aisiais. Tačiau ar protinga būtų pagraudenimais stengtis sulaikyti tuos apsisprendusius suaugusiuosius žmones, kurie pasirinko menamai lengvesnį kelią į pastaruosius dešimtmečius daug kartų kaip siekiamybę pateiktą ekonominę gerovę? Galbūt mūsų, pasiliekančiųjų, susitelkimas ir pasirengimas ne tik kelti šalies ūkį, bet ir remti išvykstančiųjų gyvenimo sąlygų gerinimą bei įsitvirtinimą kitų šalių visuomenėje būtų tas tiltas, per kurį bent dalis sustiprėjusių piliečių susigundytų grįžti?

Kaip Lietuva atrodo tarp kitų Europos šalių? Pavyzdžiui, Airija, istoriškai daug kartų kentėjusi dideles emigracijos bangas, pernai neteko proporcingai pagal gyventojų skaičių dvigubai daugiau piliečių nei mes. Tačiau tradiciškai didelis gimstamumas ir ypač žemas mirtingumas bendro demografinio balanso lentelėje airius pakylėjo aukščiau nei lietuvius. Mes užėmėme autsaiderio vietą. Jei lyginsime per dešimtmetį Lietuvoje vykusius natūralaus prieaugio pokyčius, turime pasidžiaugti mūsų augančiu gimstamumu ir pasveikinti visas kūdikių susilaukusias šeimas: palyginti su ES šalimis, per dešimtmetį pakilome iš 17-os į 14-ą vietą ir pagaliau taip aplenkėme bendrą Europos vidurkį. Jei dar pavyktų sėkmingiau kovoti su mirtingumu, kuris per tą patį laikotarpį pakilo ir mūsų šalį nubloškė iš 22-osios į 24-ąją vietą, palyginti su kitomis Europos šalimis, galėtume kaip ir airiai būti ramūs dėl naujos emigracijos bangos. Kaip skatinsime ilgaamžiškumą šalyje? Ar verčiau graudensimės, kad ir taip jau turime per daug pensininkų?

Bankuose per daug nepritaupė

Tie patys „Eurostato“ duomenys atskleidžia didžiausios Europos ekonomikos – Vokietijos - bėdas. Jau keletą dešimtmečių stabiliai mažėjantis gimstamumas praėjusiais metais sulaukė unisono ir iš tradiciškai teigiamo gyventojų migracijos balanso. Iš kur didelis ir galingas Vokietijos ūkis gaus darbo jėgos? Ir kaip tai gali paveikti mūsų šalies emigraciją? Pastaruoju metu į šią šalį išvykdavo tikrai nedaug mūsų piliečių. O gal mes galime tikėtis, kad dalis Vokietijos ūkio persikels pas mus? Žinoma, jei neigiama migracijos kreivė šioje šalyje taps ilgalaikė ir jei mūsų šalies ūkis bei visuomenė parodys sugebėjimą prisitaikyti prie naujų pasaulinės ekonomikos sąlygų.

Vieši pamąstymai apie paskelbtus duomenis, kiek šalies namų ūkiai indėliais laiko pinigų šalies bankuose, taip pat neįtikina. Jei matydami, kad šalies namų ūkiai bankuose laiko ketvirtadalį šalies BVP atitinkančią sumą, darome išvadas apie mūsų verslumo lygį, labai tikėtina, kad klystame. Ar šiuo metu turėti santaupų, lygių maždaug trijų mėnesių disponuojamų pajamų sumai, yra labai neišmintinga? Žinoma, vidaus vartojimą 24 mlrd. litų suma išjudintų. Bet kokia kaina? Ir ar įmanoma šiandien disponuojant vidutinėmis trijų mėnesių pajamomis pradėti verslą? Šiandien, kai iš bankų kreditavimo pradedantieji verslininkai vargu ar sulauktų?

Pagerės 2030-aisiais

Keblesnis klausimas, susijęs su šalies namų ūkių indėlių suma bankuose, – pasaulio infliacinių procesų galimas poveikis šiam turtui. Jei artimiausiu metu didžiausiose pasaulio ekonomikose, visų pirma JAV, įsisuktų infliacijos ratas, dabartinės bankinių indėlių palūkanų normos jokiu būdu neapsaugotų gyventojų pinigų nuo šio „paslėpto mokesčio“. Tačiau, jei vis dar kalbame apie trijų mėnesių disponuojamų pajamų dydžio sumas, namų ūkių sukauptas „juodos dienos“ scenarijui, drįsčiau abejoti, ar verta kreipti dėmesį net ir į galimą pasaulio infliaciją. Didesnes sumas, žinoma, būtų verta investuoti rimčiau, taip pat ir į nuosavą verslą. Disponuojantieji tokiomis sumomis galbūt ir galėtų būti apkaltinti verslumo stoka. Tačiau, jei tikėtume, kad artėja pasaulio defliacijos laikotarpis (o tai taip pat neatmestina), santaupos būtų puikus išsigelbėjimas. Ar šalies namų ūkiai šiuo atveju elgiasi apdairiai, paaiškės tik tuomet, kai pasaulio ir mūsų šalies ekonominė padėtis turės kiek aiškesnę kryptį. Gali būti, kad jau labai greitai.

Nepaisydamas šių ir kitų viešų parypavimų, tikiu, kad per ateinančius dešimt metų mūsų šalis atsistos tvirtai ant abiejų kojų. Vis dažniau atkreipiu dėmesį į teigiamas savivaldos tendencijas – džiugina individualių namų bendrijų ir kitų aktyvių piliečių sambūrių sugebėjimas bendru susitarimu gerinti savo gyvenimo sąlygas bei laisvalaikį. Tikiu, kad 2030-aisiais būsime pažangi šalis ir visuomenė. Ypač jei šiuos besikalančius savivaldos daigus paskatinsime suteikdami bendruomenėms teisę seniūnus rinkti per tiesioginius rinkimus ir taip išrinktiems seniūnams suteiksime gana plačias sprendimo galias rinkdami seniūnų sueigas savivaldybių mastu. Eidami šiuo keliu pamatysime tikrąją padėtį – kokie modeliai gali veikti mūsų visuomenėje, su kokiomis tradicijomis turime derinti geriausią pasaulio praktiką – organizuosime jaunimo ir suaugusiųjų švietimo bei saviugdos sistemas.

Taip pat skaitykite autoriaus tinklaraštį: http://turtinu.blogas.lt/