Ričardas Čekutis [Temos] Trumpa lietuviško ginklo giesmė Nedviprasmiškos užuominos apie J.Abromavičiaus žūties kaltininkus paskatino domėtis Lietuvoje sukurtų ginklų likimu ir gamybos perspektyvomis. Lietuviškų ginklų gamyba, bandymai juos kurti neišvengiamai susiję su suimto buvusio parlamentaro Algirdo Petrusevičiaus veikla ir vardu. 1990–1993 m. jis buvo Krašto apsaugos departamento „Vytis” ginklų baro viršininkas. Būtent tada jis itin daug prisidėjo konstruojant ir gaminant pistoletą–kulkosvaidį (liaudiškai tariant, automatą) „Vytis”. Buvo sukurti trys šio ginklo modeliai – „Vytis–1”, „Vytis–2”, „Vytis–3”. Taip pat kūrė puolamąsias bei ginamąsias granatas, o su kolegomis – ir minų modelius. 1994 m. buvo sulaikytas įtariant dujinių ginklų perdirbimu. Automatai „Vytis–1” ir „Vytis–2”, galima sakyti, buvo eksperimentiniai modeliai ir apskritai šis ginklas niekada nebuvo gaminamas pramoniniu būdu. Dienos šviesą išvydo tik nedidelis šių ginklų kiekis. Juos anais laikais būdavo galima pamatyti savanorių rankose iškilmingų švenčių, paradų ar įvairių pagerbimo renginių metu. Paties A.Petrusevičiaus sumanymu automatas „Vytis” turėjo labiausiai tikti partizaniniam karui, t.y. artimam mūšiui miškingoje vietovėje arba miesto sąlygomis. Pasak jo, tragiški Sausio įvykiai aiškiai parodė, kad Lietuva privalo ginkluotis, privalo turėti kuo pasipriešinti agresoriams bent trumpą laiką. Ginklas buvo pristatytas Europos ginklų parodoje ir, kaip teigiama, buvo neblogai įvertintas dėl savo originalaus spynos paleidimo mechanizmo konstrukcijos. Kalbama, kad šio automato patentą anuomet norėjo įsigyti net Belgijos ginklų gamintojai. Lietuviško automato gamybos stadija baigėsi pirmaisiais kariuomenės mėginimais, nors, kaip teigia specialistai, dar 1991 m. šiuo ginklu „buvo galima sudominti trijų Baltijos šalių rinkas”. Tačiau turėjo būti šios ginklo kūrimo stadijos: konstrukciniai bandymai, vėliau mažiausiai du kariuomenės bandymai lauko sąlygomis ir tik tada paleidimas į masinę gamybą. Panaudoti šiems etapams pinigai negrįžta. Įmonė „Vytis” 1991 m. sausio 31 d. registruojama valstybinė gamybinė eksperimentinė įmonė „Vytis”. 1992 m. gruodžio pradžioje šią įmonę, įkurtą patriotiškai nusiteikusių lietuviškų ginklų gamybos entuziastų, Vyriausybė priskiria Lietuvos ginklų fondo reguliavimo sričiai. Tačiau jau 1993 m. kovą tuometinis premjeras B.Lubys įmonę priskiria Prekybos ir pramonės ministerijai. 1997 m. įmonė oficialiai likviduojama. Šiuo metu jos patalpose įkurtas Lietuvos ginklų fondas. Įmonė „Vytis” didžiąją savo gyvavimo bei veiklos dalį gamino rankines puolamąsias bei gynybines granatas. Tiksliau, įmonėje jos būdavo montuojami ir gaminami patys granatų sprogdikliai. Granatų korpusus liejo Kauno ketaus liejykla. Tačiau, kaip ir kitais atvejais, sunkumų kėlė paklausa – lietuviškų granatų poreikis nebuvo toks, kad apsimokėtų jas gaminti, o tai, kaip išeiti į užsienio rinkas, niekas neplanavo. Kaip teigia tuo metu ten dirbę specialistai, gamybos rezultatai nebuvo prasti – jų jau buvo prigaminta dešimtimis tūkstančių, tačiau iki galo nebuvo išdirbta sprogdiklių gamybos technologija. Viena iš priežasčių – pernelyg mažas gamybos mastas. Uždaras ratas: „Nėra apimties, nėra užsakymų, nėra finansų, vadinasi, neišdirbsi ir technologijos”. Žmonės šioje gamykloje dirbę už minimalų atlygį, daugiau iš patriotizmo. Čia tada dirbęs žmogus teigė, kad įmonei pritrūko pusės metų bandymų ir finansavimo, jog būtų galima pašalinti nedidelį sprogdiklio technologinį defektą: „Tačiau vien vietinėje rinkoje nebūtume išsilaikę dėl pernelyg menko šitų granatų poreikio. Dėl to tikėjomės čia pradėti pėstininkų minų gamybą, bet Lietuva netrukus prisijungė prie jų neplatinimo konvencijos”. Lietuviški šoviniai 1996 m. Valstybės gynimo taryba priėmė sprendimą Lietuvoje pastatyti NATO standartus atitinkančių šovinių gamyklą. Konkursą statyti Giraitės ginkluotės gamyklą laimėjo AB „Kausta”. Gamyklos statybai buvo išleista 70 mln. litų, dar apie 150 mln. litų kainavo Prancūzijoje pagamintos šovinių gamybos įranga. Giraitės gamyklos statybą itin palankiomis sąlygomis finansavo Prancūzijos bankas „Natexis”, suteikęs paskolą (metinės palūkanos – 5,5 proc.). Tačiau brangiai kainavusi gamykla niekada neveikė visu pajėgumu, nes niekaip nepavykdavo rasti tiek pirkėjų. Kita bėda – lietuviški šoviniai ilgai nebuvo sertifikuoti NATO bandymų centre, o negavus NATO sertifikato šovinių negalima pateikti aljansui priklausančių šalių organizuojamiems ginkluotės pirkimo konkursams. Pagaliau 2005 m. sertifikatas buvo gautas, tačiau išplėtoti reikiamų pajėgumų gamykla nesugebėjo, nes daugiau pirkėjų vis viena neatsirado. Valstybė taip pat pripažįsta esanti nepajėgi išlaikyti įmonės – išpirkti visą kiekvienais metais įmonėje pagaminamą produkciją. Teigiama, jog Giraitės ginkluotės gamykla nebūtų dirbusi nuostolingai, jeigu per metus būtų pagaminusi ir realizavusi mažiausiai po 25 mln. šovinių. Tačiau net tuomet nebūtų išspręstas jos skolų klausimas. Reikia mažinti šovinių savikainą, nes NATO partnerių valstybėse ji kur mažesnė. Todėl ir nėra tokios produkcijos paklausos, todėl valdžia ir nusprendė ją privatizuoti. Į gamyklą greičiausiai įsilies užsienio, t.y. Vakarų, valstybių kapitalas, turintis savo realizavimo rinką. Gamybos profilis nebus keičiamas. Jau dabar reikėtų maždaug 30 mln. litų investicijų, kad būtų galima padidinti šovinių gamybos apimtis iki 60 mln. per metus. Tai garantuotų apie 3 mln. litų grynojo pelno. Jokių perspektyvų Kaip teigia Lietuvos ginklų fondo direktoriaus pavaduotojas Vladas Drupas, ginklų gamyba Lietuvoje ar kitose Baltijos valstybėse yra pasmerkta: „Tai yra „kryžius”, galite apie tai pamiršti. Nėra tokio poreikio, kad šis verslas apsimokėtų. Iš esmės įmanomi du ginklų gamybos Lietuvoje principai: pirmas – nesvarbu kaina, svarbu, kad gamintų „savas”, ir antras – viskas turi būti padengta ekonomišku išskaičiavimu. Antrasis principas neveikia dėl menkos rinkos, o pirmasis nieko gera neduotų”. Pasak V.Drupo, automatas „Vytis” iš principo negalėjo turėti paklausos, nes niekas neturėjo ir nedavė tiek pinigų, kiek reikėtų, norint technologiškai jį padaryti konkurencingą. „Tam, kad automatą apsimokėtų gaminti, reikia per metus pagaminti bei realizuoti mažiausiai 5 000 vienetų, – sako V.Drupas. – Žinoma, 1991 m. kainomis šis kiekis būtų mažesnis. Vienintelė išeitis – valstybės dotacijos, tačiau mūsų valstybės politika yra tokia, kad gamyba turi išsilaikyti pati.” Pasak specialisto, visų trijų Baltijos šalių ginkluotės poreikiai yra tokie, kad plėtoti čia vietinę ginklų pramonę neįmanoma, o užsienio rinka yra uždara: „Maždaug „ant nulinio pelno efekto” galima ištempti tik kai kurias ginkluotes rūšis, o tam, kad būtų galima išeiti į kitas užsienio rinkas, reikia mažiausiai 50–ies metų dalyvavimo ginklų gamyboje patirties. Tokių gamintojų ten niekam nereikia. Vienintelė galimybė – valstybinis protekcionizmas. Jeigu valstybė tokią ginklų įmonę atleistų nuo visų mokesčių 15 metų ir dar dotuotų kai kurias gamybos išlaidas, tuomet būtų galima tuos ginklus pardavinėti pigiau nei už savikainą. Dar tiek pat laiko reikėtų geram vardui bei technologijų tobulinimui. Galbūt tuomet įmonė galėtų varžytis ir užsienio rinkose. Kitaip nėra nė ko pradėti žaisti”. Manevrai Prieš porą metų iš arti teko susipažinti ir su estų gamybos ginkluote. Važiavome į netoli Pernu esantį poligoną stebėti ten vykstančių Estijos ir Suomijos kariuomenių vasaros manevrų. Tiksliau, svarbiausias mūsų misijos tikslas buvo stebėti tikros estiškos prieštankinės minos veikimą. Iš mus lydėjusio tas minas gaminančio gamyklos savininko pasakojimo buvo aišku, jog šios minos veikimo principas itin paprastas ir patikimas: prie medžio važiuojančio tanko lygmeniu tvirtinama „konservų dėžutė” su prilituotu variniu gaubtu, elektros impulsu susprogdinamas viduje esantis sprogdiklis su plastidu, o išsilydžiusio vario srautas tiesiog perdegina tanko šarvuose skylę. Nesunkiai „pramušami” daugiau nei 5 cm plieno lakštai, stovintys stacionariai. Savaime suprantama, po tokios operacijos viduje esanti tanko įgula neturi jokių galimybių. Elektros impulsas duodamas distanciniu pultu maždaug iš pusės kilometro atstumo, nors galima tai padaryti ir iš kur kas toliau. Ilgokai paklaidžioję po miškingas Pernu apylinkes pagaliau privažiavome pirmąjį estų kariuomenės postą. Tai šen, tai ten girdėjosi šūviai. Mus lydėjęs estas nesunkiai sutvarkė visus formalumus ir atsidūrėme vykstančių manevrų epicentre. Sustojome prie didelės palaukės. Ten mus pasitiko lydinčiojo esto du bendradarbiai ir vienas civilis pagyvenęs pilietis su lagaminėliu, rudenėjančių laukų fone bėgiojo kareiviai, o vėjas nešė lengvą parako kvapą. Būtent čia pirmą kartą išgirdau, kaip plūstasi estai, nors nė vieno žinomo žodžio nenugirdau. Maždaug po penkių minučių paaiškėjo barnio priežastis – pasirodo, aniedu pavėlavo atvežti reikiamą amuniciją. Pilietis su lagaminėliu debatuose nedalyvavo. Mus lydėjęs estas šį pilietį pristatė kaip estiško trumpavamzdžio pistoleto–kulkosvaidžio konstruktorių. Iš tiesų jis atidarė savo lagaminėlį, ištraukė iš jo tvarkingai į skyrius sudėliotas automato detales, mikliai jį sumontavo ir netrukus čia pat esančioje šaudykloje jis buvo išbandytas. Veikė kuo puikiausiai, atatranka minimali, veiksmingas šaudymo nuotolis kad ir nedidelis (apie 200 m), tačiau didesnio nė nereikia. Pasak piliečio, tokia konstrukcija ideali partizaninio karo sąlygomis. Paskui jis įtikinamai paaiškino šio ginklo reikalingumą: „Čia dar irgi yra visokių užsilikusių bolševikų, maža kas gali nutikti. Narvoje štai pilna visokių „ruskelių” narkomanų ir banditų. O ir ivanai šalia. O jei įsiverš, užgrobs mūsų ginklų saugyklas? Kuo kovosime? Šakėmis? Be to, ūkyje tokį daiktą turėti visuomet gerai – vietos užima nedaug, nesunku prižiūrėti. Atvežiau parodyti – gal pavyks rimtesnę gamybą organizuoti”. Iš kažkur atsiradęs čečėnas pritariamai linksėjo galva. Jis taip pat buvo susidomėjęs, tačiau labiau laukė minų bandymo. Pagaliau visa reikiama įranga buvo atvežta ir pajudėjome toliau. Kai atvykome į numatytą vietą, minos jau buvo sumontuotos ir pritvirtintos prie pakelės medžių maždaug 10–15 m atstumu viena nuo kitos. Tiesa, jos buvo be varinio gaubto, nes tanketes vairuos savi kareiviai. Pradinis tikslas buvo pataikyti į judantį taikinį ir žymė ant tankečių šarvų turėjo būti aiškiai matoma. Visai operacijai vadovavo Suomijos kariuomenės pulkininkas, kuris kruopščiai aiškino kiekvieną proceso detalę. Visai mūsų delegacijai išdavė šalmus, pulkininkas pasiėmė valdymo pultą ir pajudėjome numatytos stebėjimo vietos link. Apėmė pakili nuotaika, o čečėnas pasakė: „Įsivaizduoju, kad tuose tankuose važiuoja rusai”. Sprogimai pavyko kuo puikiausiai, visi taikiniai buvo kliudyti taikliai. Organizatoriai tuojau pat pasiūlė nuvažiuoti iki centrinio poligono stebėti atakos prieš įtvirtintas pozicijas bei kovinių prieštankinių minų bandymų, tačiau su mumis buvusios moteriškės užsigeidė namo. Esą triukšmas ir skauda galva. Taip mūsų delegacijai manevrai ir baigėsi dėl mūsų visiško nesugebėjimo prisitaikyti prie karo lauko sąlygų.

Siųsti straipsnį kolegai Komentuoti gali tik registruoti vartotojai. Užsiregistruokite!