Indrė Kumpikevičiūtė [Studija]
Balsavimo internetu klystkeliai
Ar tikrai elektroninis balsavimas gali išskirti šeimas? Kokie modernaus balsavimo privalumai ir trūkumai.
Estai jau antrą kartą rinkimuose galėjo dalyvauti neiškeldami kojos iš namų. Lietuvoje elektroninio balsavimo idėją iš pradžių tik nedrąsiai bandyta siūlyti visuomenei, vėliau azartiškai spėliota: spės Seimas iki savivaldybių rinkimų pakeisti reikiamus įstatymus ar ne. Nespėjo.
Parlamentarų grupė buvo parengusi elektroninio balsavimo koncepciją panaudojant bankų turimą elektroninės bankininkystės sistemą. Taip rinkėjas, prisijungęs prie el. bankininkystės sistemos ir norėdamas balsuoti, būtų perkeliamas į Vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK) puslapį, kuriame atliktų savo pareigą. Panaši sistema šiuo metu veikia pildant mokesčių deklaracijas. Rinkėjas per balsavimui skirtą laiką galėtų balsuoti kelis kartus internetu, o vėliau, jei kiltų noras, nueiti ir atiduoti balsą įprastu būdu, bet kokiu atveju būtų įskaitytas tik paskutinis jo pasirinkimas. Seimas tokiai sistemai nepritarė, tiksliau, nesiryžo spręsti apie jos tinkamumą.
Tada kortą metė premjeras Gediminas Kirkilas: jo siūlymu sudaryta darbo grupė, kuri iki 2008 metais vyksiančių Seimo rinkimų turi parengti balsavimo internetu modelį.
Privalumai ir trūkumai
Elektroninis balsavimas būtų patogus tiems gyventojams, kurie dėl vienokių ar kitokių priežasčių rinkimų dieną negali pareikšti savo valios įprastu būdu. Šią problemą kelia studentai, kurie, panaikinus balsavimą paštu, jaučiasi nuskriausti. Toks balsavimas būtų aktualus ir Lietuvos piliečiams užsienyje.
Mykolo Romerio universiteto Socialinės informatikos katedros doc.dr. Mindaugas Kiškis ir Austė Kraujelytė darbe apie IT įtaką teisiniams politiniams procesams įžvelgia ir kitokią galimą el. balsavimo naudą: jis gali sumažinti rinkimų išlaidas, padidinti rinkėjų aktyvumą, pritraukti jaunimą. Minusas vertybinis: įvedus elektroninį balsavimą gali sumažėti rinkimų simbolinė vertė ir reikšmė. El. balsavimo sistemą būtų galima sėkmingai išnaudoti rengiant referendumus bet kokiais klausimais ir bet kada. Tad tokia sistema galėtų atsisukti prieš mažumas, nes esą vis mažiau valstybei rūpėtų rasti kompromisą tarp įvairiems interesams atstovaujančių piliečių reikalavimų.
Vienas el. balsavimo šalininkų ir oponentų nesutarimų kyla iš bandymo keisti tradicijas: balsavimas antikinių laikų demokratinė piliečių valios išraiška, o internetas tik ketvirtą dešimtmetį bepradedanti skaičiuoti technologija.
Todėl tradicinio balsavimo šalininkai pasisako prieš bet kokias panašias naujoves ir gina balsavimo konkrečioje vietoje idėją. Jų argumentas: balsas, atiduotas internetu, bus ne toks vertingas, nes jam atiduoti bus sugaišta mažiau laiko ir įdėta mažiau pastangų. Bandantiems ginti modernios sistemos šalininkus, kurie skundžiasi laiko stoka ir ilgomis eilėmis prie balsavimo kabinų, atrėžiama: Tegu jie pastovi. Juk kalbame apie būsimus ketverius valstybės metus.
Kita oponentų grupė labiau nerimauja dėl privatumo ir viešumo supainiojimo. Jie įsitikinę, kad kai tik rinkėjo balsas atsidurs internete, jo teisė į privatumą ir slaptą balsavimą dings. Jiems taip pat kelia nerimą klausimas, kas užtikrins, kad prie kompiuterio sėdės ir balsuos būtent tas žmogus, kuriam priklauso? Yra net manančių, kad elektroninis balsavimas gali kelti įtampą šeimose.
Pavyzdžiui, prieš keletą metų JAV vykusios diskusijos apie el. balsavimą metu vyriškis pusiau juokais pareiškė: Jei mano žmona nepritars mano nuomonei, aš ją uždarysiu į spintą ir liepsiu nesijaudinti aš už ją atiduosiu balsą.
Techniniai argumentai
Pagrindinis argumentas prieš elektroninį balsavimą galimas visuomenės nepasitikėjimas kompiuterine sistema. Šiuo metu kylant įtarimams, kad rinkėjų balsai suskaičiuoti netinkamai, galima paimti balsavimo biuletenius į rankas ir juos perskaičiuoti. Balsavus internetu abejonių dėl skaičiavimo neliks, tačiau bus suabejota, ar tikrai žmonės balsavo būtent taip, kaip rodo sistema.
Aršus balsavimo internetu priešininkas interneto tinklalapių ir sistemų programuotojas Emilis Dambauskas atliko balsavimo internetu analitinę studiją. Studija ruošta pagal parlamentarų rengtą balsavimo koncepciją, tačiau joje išsakyta nemažai argumentų, smerkiančių tokį balsavimą iš principo.
Joks informacinių technologijų specialistas, remdamasis sveiku protu ir derama pilietine sąžine, negalėtų nuoširdžiai pasirašyti internetinio balsavimo protokolo, nes pati sistema yra pernelyg didelė, sudėtinga, rašoma studijoje. Nerimą E.Dambauskui kelia ir tas faktas, kad atsirastų dar viena internetinio balsavimo apylinkė.
Joje savo balsą atiduoti galėtų visi rinkėjai, tačiau rinkimų komisiją sudarytų panašus skaičius žmonių kaip ir likusiose įprastose apylinkėse. Jo argumentas: vieno šios komisijos korumpuoto nario veikla turėtų gerokai didesnių padarinių nei dabartinėje išskaidytoje sistemoje. Svarbu atsižvelgti į galimą rinkėjo nesaugumą: šį balsavimo būdą pasirinkęs asmuo turės būti ne tik pakankamo kompiuterinio raštingumo, bet ir budrus, kad netyčia neišduotų kitiems savo prisijungimo slaptažodžių. Be to, turi būti užtikrinta, kad niekas neprivers rinkėjo balsuoti prieš jo valią ar kad jis savanoriškai neparduos savo balso.
Nėra neįmanoma, kad už rinkėjų tapatybės nustatymą atsakingi banko darbuotojai parduotų vartotojų prisijungimo duomenų bazę gerokai iki rinkimų. Nusipirkusios tokius duomenis, asmenų ar organizacijų grupės galėtų pasinaudoti jais rinkimų metu, sakoma studijoje.
Priminti, kad už bet kokią su rinkimų klastojimu susijusią veiklą numatyta baudžiamoji atsakomybė, neverta. Tačiau aišku ir tai, kad kol nebus bent minimalaus pasitikėjimo visais rinkimų sistemoje dalyvaujančiais veikėjais, el. balsavimo modelis bus atgrasus. Arba teks iki smulkiausių detalių reglamentuoti kiekvieno veikėjo žingsnius numatant griežtas sankcijas už jų nevykdymą.
Anot E.Dambausko, mažai tikėtina, kad bankai stabdys paprastas sąskaitos atidarymo ir el. bankininkystės užsisakymo operacijas vien todėl, kad klientas atrodo nerespektabilus. Būtent šiuo būdu, kaip spėjama, mažiausiomis sąnaudomis būtų įgyjama galimybė balsuoti kitų asmenų vardu.
Banko Snoras Informacinių technologijų vystymo departamento direktorius Arūnas Marcinkevičius Atgimimui patvirtino E.Dambausko nuogąstavimus: Balsų nepirkimo kontrolė nėra banko, kaip finansų įstaigos, funkcija.
Bankas Snoras užtikrina teisingą klientų identifikavimą pagal jų pateiktus dokumentus, teisingą sąskaitų atidarymą, asmens duomenų konfidencialumą ir banko paslapties išsaugojimą. Kliento mokumas yra tikrinamas tik sudarant sandorį, turintį galimos rizikos požymių, pavyzdžiui, suteikiant kreditą.
DnB NORD banko ryšių su visuomene ekspertė Rūta Bložytė įsitikinusi, kad banko klientas pats nėra suinteresuotas atskleisti savo elektroninės bankininkystės prisijungimo duomenų, nes taip atiduotų raktą į savo piniginę.
Sąskaitų atidarymas banke šiuo metu ribojamas tik amžiaus cenzu: sąskaitas banke ir prieigą prie elektroninės bankininkystės sistemos gali gauti kiekvienas pilnametystės sulaukęs Lietuvos gyventojas. Atrodo, kad jokių kitų apribojimų bankas netaikys.
Hansabanko Elektroninės bankininkystės departamento direktorius Ramūnas Strauka tvirtino, kad bankas neturi mechanizmo, kuriuo būtų numatyta paklausti kliento, kokiam tikslui jam reikalinga sąskaita. Tačiau, anot jo, Latvijoje jau egzistuoja precedentas: šalies banke norėdamas atsidaryti sąskaitą užsienietis privalo nurodyti, kokiu tikslu ji bus naudojama. R.Straukos teigimu, bankas paprastu arba el.paštu atsiunčia klausimyną, kurį būtina užpildyti. Jei bankas neatgauna užpildyto klausimyno, klientas pakviečiamas atvykti į banką. Ar Lietuvoje būtų galima pasinaudoti Latvijos patirtimi ir dar labiau pagausinti apklausiamų klientų būrį, neaišku. Bet, norint kažką kontroliuoti, visada galima ką nors sugalvoti. Be to, anot R.Straukos, nereikia pamiršti, kad Vyriausybė siekia populiarinti el. parašą, kuris taip pat galėtų būti naudojamas balsuojant internetu.
Namų kompiuterių saugumas kita rimta E.Dambausko įvardijama problema. Tai kompiuteriniai virusai arba programos, kurios tik simuliuotų prisijungimą prie banko ar VRK tinklalapio. Kompiuteriuose gali tūnoti visus vartotojo veiksmus registruojančios programos, kurios sužinotų, už ką balsavo pilietis. Taip būtų pažeistas rinkimų slaptumo principas.
VRK serveriui turės būti suteikta garantija, kad balsavimo metu jis bus saugus (bus būtinas serverio sertifikavimas).
Su šia procedūra, E.Dambausko samprotavimu, Lietuvai kils sunkumų bet kuriuo atveju. Jei sertifikavimo imsis užsienio įmonė, rinkimų sistema priklausys nuo tos įmonės veiklos etiškumo ir patikimumo. O jei serveris būtų sertifikuojamas Lietuvoje, atsivertų didelė erdvė sukčiavimui, nes absoliuti dauguma Lietuvoje esančių kompiuterių jokių Lietuvos sertifikavimo įstaigų nepažįsta ir nepripažįsta.
Dar vienas iš E.Dambauskui pasipiktinimą keliančių faktų yra tas, kad jei bankų darbuotojai turės gauti tokius leidimus, jie informaciją apie įvairius savo gyvenimo faktus ir artimuosius turės pateikti Valstybės saugumo departamentui (VSD). Taip, pasak E.Dambausko, geras specialistas dėl praeityje įvykdyto nusikaltimo galės netekti darbo banke, nes VSD jam gali nesuteikti teisės dirbti su slapta informacija.
Kontrargumentų dar trūksta
Profesionaliausiai įvertinti techninius argumentus, kodėl elektroninis balsavimas būtų visiškai nesaugus, galėtų šios srities specialistai. Šia tema labiausiai pasiryžę kalbėti valstybinių institucijų IT specialistai, tačiau jų nesuinteresuotumu galima suabejoti. Savo ruožtu privačių įmonių IT specialistai nemano esantys gana kompetentingi kalbėti šia tema. Viena to priežasčių elektroninio balsavimo sistema yra gana sudėtinga bet kokiai IT įmonei, o juo labiau vienam jos specialistui. Tvirtinama, kad imtis su šia sistema susijusių projektų didelė rizika, nes net dėl netyčinių klaidų įmonės įvaizdis rinkoje smuktų.
Svarstoma, kad sistemos centralizavimo ir jos saugumo problemą galima išspręsti atliekant veiklos rizikų analizę.
VRK pirmininkas Zenonas Vaigauskas yra sakęs, kad sistema bus tikrinama atliekant bandomuosius balsavimus ir, kol specialistai negalės garantuoti jos saugumo, ji veikti negalės.
Tačiau didžiausia bėda tai, kad nėra politikų kompetencijos IT srityje, ir augantis nepasitikėjimas IT specialistų sąžiningumu galėtų būti sprendžiama darbų paskirstymu. Taip sistemą kurtų viena įmonė, o ją tikrintų kelios.
Daugelis dėstytų argumentų prieš el. balsavimą pagrįsti kas galėtų paneigti, kad arba nėra neįmanoma teiginiais. Tačiau bandymas prieštarauti ir diskutuoti šiuo klausimu yra sveikintinas reiškinys, nes kelia visuomenės susidomėjimą, o el. balsavimo modelio kūrėjas skatina ieškoti galimų problemų sprendimo variantų.
|
