Rytis Daukantas [Nuomonė] Karikatūra – politikos įkaitė Šiandien mums kaip niekada reikia satyriško, ironiško žvilgsnio į save. Kas yra karikatūra? Kas yra politinė karikatūra? Kuo ji skiriasi nuo kitų satyrinės grafikos žanrų? „Tarptautinių žodžių žodyne“ rasime tokį apibrėžimą: karikatūra – tai grafikos žanras; satyrinis arba humoristinis piešinys, išjuokiantis visuomeninio gyvenimo neigiamybes ar žmogaus ydas. Karikatūra – tai vizualinė metafora. Ji žvelgia į pačius rimčiausius dalykus pro ironijos prizmę, o jos tikslas nėra tiesmukas bandymas prajuokinti liaudį. Tai labai rimta meno šaka ir – netgi drįsčiau teigti – pati rimčiausia iš visų. Politinė karikatūra pašiepia politinius ir socialinius šalies įvykius ir gali būti dvejopa: tradicinė (be žodžių, kalbanti tik metafora) ir tokia, kurioje figūruoja tekstas. Svarbu suprasti, kad šio grafikos žanro vaidmuo nėra statiškas. Ji privalo ne tik atkreipti dėmesį į problemą ir sukelti šypseną, bet ir išprovokuoti diskusiją, minčių laviną. Todėl taikliausios karikatūros yra tos, kurios nagrinėja ilgalaikes temas, kurių turinys būna aktualus ir po daugelio metų. Mano įsitikinimu, lietuviai nelabai supranta, kas yra karikatūra ir kokia jos paskirtis. Jei pabandytų apibūdinti, tai greičiausiai apibrėžimas skambėtų taip: „Karikatūra – tai tylus personažas su didele nosimi.“ Štai ir viskas. Ir dar pridėtų: „Pageidautina, kad tas personažas būtų nupieštas fotografijos tikslumu.“ Tačiau tai suprantama, juk Lietuva – ne Prancūzija ir ne Amerika. Jungtinėse Amerikos Valstijose valstybės veikėjo Bendjamino Franklino XVIII a. pabaigos karikatūra „Juokis arba mirk“, išspausdinta Pensilvanijos laikraštyje, taikliai atskleidė tuometinės Amerikos nuotaikas bei padėjo pamatus tolesnei šalies politinei satyrai. Europoje, kuri visais laikais buvo panaši ne į kultūros židinį, bet į nesibaigiančių karų lauką, politinė karikatūra turėjo ypač gerą dirvą. Pagrindiniai iliustruotos satyros personažai – politikai skirtingai vertina ir interpretuoja piešinius. Kai kurie iš jų į karikatūras žiūri neigiamai ir netgi su neapykanta. Vienas garsiausių šiuolaikinių Amerikos karikatūristų yra prisipažinęs, kad net nepradeda piešti karikatūros, jeigu per dieną nesulaukia nei vieno pikto skambučio ar elektroninio laiško, kritikuojančio jo humoro jausmą bei meninius sugebėjimus. Dažnai ironiškas piešinys gali pasakyti kur kas daugiau negu pilnas lapas žodžių. Tai, kas tau pačiam atrodo juokinga ir priimtina, kažkam gali pasirodyti kaip netoleruotina ir įžeidžiama. Karikatūristas privalo turėti vidinę cenzūrą, kuri neleistų peržengti normos ribas. Geriausios karikatūros yra tos, kurios neprasprūsta nepastebėtos pro akis. Neišvengiama ir tikrai kvailų, įžeidžiančių karikatūrų, kurios savo turiniu peržengia tikrosios satyros ribas. O tai gali „brangiai“ kainuoti pačiam autoriui ir jo dienraščiui. Tad kur tos ribos? Kur prasideda ir baigiasi satyra? Skandalingos karikatūros jau prieš šimtus metų persikirsdavo su įstatymais. „Juokas pro ašaras“ – taip galima pavadinti šias situacijas. Dar XIX amžiaus pradžioje vienas garsiausių visų laikų Prancūzijos karikatūristų Onore Daumier buvo nuteistas kalėti už tai, kad pašiepė paskutinį šalies karalių. 1987–aisiais Londone buvo nužudytas palestiniečių karikatūristas Naji al–Ali, fiksavęs savo ironiškuose piešiniuose sudėtingus įvykius Artimuosiuose Rytuose. Tai skaudžiausias, bet tik vienas iš daugelio liūdnų satyros egzistavimo Artimuosiuos Rytuose pavyzdžių. Izraelio ministro pirmininko E.Olmerto pavaizdavimas koncentracijos stovyklos viršininku Oslo dienraštyje „Dagbladet“ baigėsi rimta Izraelio ir Norvegijos santykių krize. Tai tik keletas iš aibės karikatūros ir politikos susidūrimo. Bene pats garsiausias ir skaudžių padarinių turėjęs konfliktas įvyko visai neseniai, 2005 metais, kai mažas Danijos laikraštis „Jyllands–Posten“ išspausdinto pranašo Mahometo karikatūras. Šie dienraščio piešiniai tapo pasaulinės reikšmės įvykiu. Musulmonai, protestuodami prieš Mahometo karikatūrų demonstravimą, užkūrė tikrą pragarą prie Vakarų pasaulio vartų. Visus vėlesnius įvykius mes dar gerai prisimename. Iš šio skambaus nutikimo užslėptos naudos, politinių dividendų, atsiriekė visi, kurie netingėjo. Musulmonai atrado dar vieną progą išlieti pyktį ant Vakarų pasaulio. Jų fundamentalistų vadai gavo progą iškoneveikti vakariečius, jų bedieviškumą ir taip toliau pagausinti savo sekėjų gretas. Priešinga pusė – Europa – neliko be savo „kąsnio“. Senojo žemyno „dešinieji“ gavo progą parodyti savo esamiems (ir būsimiems) rinkėjams, kokie laukiniai „barbarai“ yra tie musulmonai ir kad būtina kovoti su didėjančia pašaliečių imigracija. Paradoksas, tačiau daugelis, kurie eskalavo šį skandalą, net nematė karikatūrų ir nesidomėjo, kas jų autorius. Niekas net nebandė suprasti, ką dailininkas šiais ironiškais darbais iš tikrųjų norėjo pasakyti. Visos diskusijos buvo ne apie karikatūrą. Lietuvai taip pat nesvetimi karikatūrų skandalai bei bandymai tuo manipuliuoti politiniais tikslais. Tarpukariu, rinkimų kovos į parlamentą įkarštyje, valdžios partija buvo paskelbusi karą satyrai. Už šmaikščias politines karikatūras vienas Lietuvos dienraštis net du kartus buvo nubaustas piniginėmis baudomis, o jo vyriausiajam redaktoriui pagrasinta kalėjimu. Na, o vos prieš kelerius metus didelio atgarsio susilaukė dienraščio „Respublika“ redaktoriaus straipsnis ir jį iliustruojanti karikatūra. Neabejotinai šis skandalas turėjo kur kas gilesnes šaknis, siekiančias dar prezidento skandalo laikus, tačiau nebuvo išvengta Žurnalistų etikos komisijos ir Generalinės prokuratūros dėmesio. Pastaraisiais metais pasaulio žiniasklaidoje nuolat mažėja karikatūrų. Mažėja laikraščių tiražai, populiarėja elektroniniai dienraščiai ir kt. Dažnai nepriklausomi laikraščiai nebesistengia turėti savo karikatūristo, unikalaus satyrinio balso. Anksčiau svarbiausias šio žanro tikslas buvo išjuokti stipresnius, nepajudinamus politinius „stabus“, o šiandieną karikatūra vis dažniau tampa pilku piešinuku „prie“ straipsnio. Karikatūristai priversti ieškoti švelnesnių formų, ieškoti skurdaus meninio kompromiso. Be jokios abejonės, tai, kad karikatūrų yra nacionalinėje spaudoje, dar nieko nesakys apie šalies demokratijos lygį ir žodžio laisvę. Tačiau tai, kad jų nėra, pasako, kad šalyje apskritai nėra jokios demokratijos. Dabartinėje Lietuvoje vyraujanti vartotojiška kultūra, užsakomieji straipsniai, televizijos bukumas jau galutinai atpratino tautą mąstyti ar bent kartkartėmis susimąstyti. Šiandieną mums kaip niekada reikia satyriško, ironiško žvilgsnio į save. Reikia šluotos, kuri apvalytų mūsų gerokai apterštą kiemą. Tad norėtųsi tikėti karikatūros ateitimi. Juk ir demokratija be karikatūros – tai tas pats, kaip Česlovas Juršėnas be akinių.

Siųsti straipsnį kolegai Komentuoti gali tik registruoti vartotojai. Užsiregistruokite!