Renata Skardžiūtė [Aktualijos] „Lubos“ – antkainiams. Bet ne kainoms Stabdydami kylančias kainas, Seimo nariai bando suveržti diržus prekybininkams ir apriboti jų užsidedamus antkainius. Vis dėlto sprendimai priimami nepasiruošus. Vasarai įsibėgėjus Seime vienas po kito pristatomi būdai, kaip mūsų šalyje pristabdyti kainų augimą. Kainų indeksavimo įstatymą Prezidentas jau vetavo. Tačiau savo eilės laukia ir kitas diskusijų sukėlęs projektas – kainų įstatymo pakeitimas. Juo keliami iš tiesų kilnūs tikslai: sumažinus antkainius, kartu tikimasi ir maisto prekių kainų sumažėjimo; taip seimūnai siekia apsaugoti vartotojų, ypač nepasiturinčiai gyvenančių socialinių grupių, interesus. Ar pasieks jie tikslą? Kodėl būtent antkainiai? Pagal kainų įstatymo pakeitimą įmonės, prekiaujančios Lietuvoje pagamintais maisto produktais, negalėtų užsidėti didesnio antkainio nei nustatytas. Šiuo metu siūloma antkainio riba būtų 20 proc. nuo įsigijimo kainos. Iš tiesų buvo pateikti bent trys nežymiai besiskiriantys įstatymo pakeitimo projektai – artėjant rinkimams, daugelis politikų (ne)tikėtai tampa aktyvesni. Vieno iš projektų iniciatorius Valentinas Mazuronis „Atgimimui“ sakė, jog šis įstatymo pakeitimas „nebeleistų prekybininkams apiplėšinėti pirkėjų“. Pasak politiko, reikalingas būtent toks pakeitimas, nes, paėmus visą grandinę nuo žemdirbių iki prekybininkų, akivaizdu, jog pastarieji kainas pakelia labiausiai. Žemės ūkio ministerija atliko aštuonių maisto produktų pardavimo pajamų analizę. Parduodami juodą duoną, prekybininkai uždeda trečdalį jos kainos; antkainis kiaušiniams sudaro 40 proc., aukščiausios rūšies miltams – 70 proc. Vištienai prie tiekėjų nustatytos kainos pridedama 50 proc., kiaulienai – 90 proc., o jautienai – visas 100 proc. Nereikia būti ekonomistu, kad matytum, jog kainos yra aukštos ir netgi lenkia kai kurias išsivysčiusias ES šalis; o pastaruoju metu jos nuolat kilo. Tad V. Mazuronio ir jo kolegų pasiūlymai yra bent jau laiku. Tik ar tai pakeis padėtį? Ne iš tos pusės Antkainius reguliuoti galima tada, kai neveikia laisvosios rinkos konkurencija. Pasak V.Mazuronio, šiuo metu maisto prekių rinkoje laisvos konkurencijos nėra – joje vyrauja keturi stambūs prekybos tinklai, kurie ir nustato savo kainas. Tačiau „Atgimimo“ kalbinti ekonomistai nėra linkę visiškai su juo sutikti. Pasak ekonomisto Mindaugo Leikos, konkurencija šioje rinkoje yra, nors ir netobula. Mažmeninės prekybos rinka būtų monopolinė, jei joje vyrautų tik vienas mažmenininkas. AB FMĮ „Finasta“ Analizės departamento vadovė Algė Budrytė antkainių ribojimą vadina sunkiai suvokiamu. „Lietuva yra maža rinka, ir joje yra keletas ryškių žaidėjų, bet ne vienas. Tokie pasiūlymai kvepia atgyvena iš planinės ekonominės laikų“, – kalbėjo A.Budrytė. Nors V.Mazuronis pabrėžė, kad jie šiuo įstatymo pakeitimu nesiruošia reguliuoti kainų, o tik užsidedamą antkainį, realiai tai būtų ir netiesioginis bandymas reguliuoti mažmenininkų pelną. Pasak Seimo nario, prekybos centrų pelningumas Lietuvoje yra maždaug 11 proc., tuo tarpu užsienyje – tik 3,5 proc. Tai vienas iš didelių antkainių ir mažos konkurencijos padarinių. Konkurencijos netobulumus turėtų taisyti prie Vyriausybės veikianti Konkurencijos taryba. „DnB NORD“ vyriausiasis analitikas, profesorius Rimantas Rudzkis atkreipė dėmesį, kad būtent į šią įstaigą galėtų būti nukreiptas valdžios dėmesys. Pats V.Mazuronis teigė, jog Konkurencijos taryba „labai prastai dirba arba išvis nieko nedirba“. Dėl to jis kaltina Vyriausybę ir tai, kad nėra politinės valios. Tačiau Konkurencijos tarybos veiklos trūkumus bandoma kompensuoti mažai su ja susijusiu įstatymu. Atrodo, jog problema užčiuopta, tačiau ją spręsti pradedama ne iš tos pusės. Būtinos sąlygos konkurencijai Seimo Verslo ir užimtumo komisijos pirmininkas Saulius Lapėnas dėl antkainių reguliavimo nusiteikęs ypač skeptiškai: „Bet koks administracinis valdžios bandymas reguliuoti antkainius iškreips rinkos dalyvių santykius ir prieštaraus rinkos ekonomikos esmei.“ Pasak parlamentaro, būtent sąlygų sudarymas konkurencijai ir yra vienintelis būdas lemti kainų lygį. Šiuo metu įsivyravus keleto didžiųjų prekybos centrų monopoliams, smulkios prekybos įmonės, net ir turėdamos galimybių parduoti pigiau, orientuojasi į kainų lygį didžiuosiuose prekybos centruose. Ir tik per ilgesnį laiką jos gali lemti bendrą kainų lygio kilimo sumažėjimą. M.Leika vietoje antkainių ribojimo siūlo pagalvoti, kaip paskatinti konkurenciją mažmeninės prekybos sektoriuje, t.y. kad antkainius reguliuotų rinka, o ne įstatymas. „Žinoma, tai nėra paprasta, – sakė ekonomistas, – nes norint paskatinti konkurenciją reikia, kad nauji rinkos dalyviai ateitų į mažmeninės prekybos rinką. Prisiminkime laikus, kai prekybos centrai aktyviai plėtėsi ir vyko aktyvi kainų konkurencija. Šiuo metu didieji prekybos centrai jau gali pasinaudoti masto ekonomijos teikiamais privalumais, t.y. turėdami daug parduotuvių gali pardavinėti prekes santykinai mažesnėmis sąnaudomis nei smulkūs pardavėjai ar į rinką ateinantys nauji žaidėjai. Kol rinkoje nematysime naujų stambių (greičiausiai užsienio) mažmenininkų, tol antkainių lygis keisis mažai.“ Pasak ekonomisto, įstatymais antkainių lygį pakeisti būtų sudėtinga, nes, esant ekonomikos augimo lėtėjimo prognozėms, Lietuvos rinka tampa ne tokia patraukli užsienio investuotojams. Reguliavimas buvo Iki 1995 m. Lietuvoje galiojo įstatymo nuostatos, ribojančios antkainį. Pirmaisiais nepriklausomybės metais rinka veikė silpnai, eksportas tik pradėjo vystytis, o infliacija tiesiog šuoliavo, tad tam tikras valstybinis reguliavimas buvo būtinas. S.Lapėnas teigė, jog apie antkainių reguliavimo privalumus galima kalbėti tik tuo atveju, jei būtų prekių trūkumas ar kokia nors ypatinga padėtis (karas, maras, stichinės nelaimės ir t.t.). Šiuos jo žodžius iš dalies galima pritaikyti ir situacijai iki 1995 m. Tačiau per tą laiką daug kas pasikeitė. Pasak V.Mazuronio, jie nebūtų siūlę kainų įstatymo pakeitimų, jei manytų, kad laisva rinka egzistuoja. Tačiau antkainių ribojimas neskatina laisvosios rinkos. Atvirkščiai, vienas iš įstatymo pateikėjų tikslų yra pelno tolygumas tarp visų verslo grandžių, nuo gamintojų iki tiekėjų. Nespėjo pasiruošti Girdint skepsio gaideles ekonomistų ir kai kurių politikų lūpose natūraliai kyla klausimas: kokią realią įtaką turėtų antkainio reguliavimas vartotojams ir prekybininkams? R.Rudzkis pasigedo kokių nors tyrimų ir jų rezultatų paviešinimo, lyginamosios analizės su kitomis šalimis: „Atrodo, svarbūs sprendimai priimami nepasiruošus.“ Taip pat yra neaišku, ar įstatymų pataisos suderinamos su ES teisės aktais, gana griežtai ginančiais laisvą konkurenciją. Jei paaiškėtų priešingai, visa iniciatyva liktų bevertė. Politikai teisinosi, jog atlikti kompleksines studijas buvo tiesiog fiziškai neįmanoma. Vis dėlto remiantis ekonomikos dėsniais galima nujausti kai kurias galimas tendencijas. Pasak R.Rudzkio, gali būti, kad antkainių ribojimas iš tiesų šiek tiek sumažintų kainas. Tačiau stebuklo tikėtis neverta. Jei kitose šalyse kainos bus pastebimai didesnės, prekybininkams daug labiau apsimokės jas išvežti ir parduoti svetur. „Kai kainos per žemos – produktas dingsta“, – sakė R.Rudzkis. Žinoma, maisto produktai yra pirmo būtinumo prekės ir visiškai pradingti negali, tačiau išprovokuoti eksporto srautus – visai įmanoma. M.Leika priminė, jog, reguliuojant vieną rinką, galimi iškraipymai kitoje – „ekonomikoje veikia svertų ir atsvarų mechanizmas“. Vadinasi, reikėtų totalaus kainų reguliavimo, t.y. įšaldymo, nes tik tokiu atveju būtų galima neleisti kainoms didėti. Be abejo, tai reiškia grįžimą prie planinės ekonomikos. Verslininkai prisitaikys Visa tai galima pavadinti „juoduoju scenarijumi“. Tačiau yra ir kitas – išlaikantis status quo. Seimo nariai, siūlantys apriboti antkainius, numato tik vienos kainos dalies reguliavimą. Tuo tarpu verslininkai pelną gali susigrąžinti kitais keliais, tuomet vartotojas kainų sumažėjimo nepajustų. Pagal dabartinį įstatymo projektą mažmenininkai ne tik turėtų riboti antkainį, bet ir atsisakyti dabar iš tiekėjų imamų įvairių mokesčių ir rinkliavų, tokių kaip „lentynos“, „rinkodaros“ ir pan. Tačiau verslininkai neabejotinai ieškotų, kaip apeiti šias nuostatas. Pasak M.Leikos, rinka visada sugalvoja būdų, kaip įstatymus apeiti jų nepažeidžiant. Jei kainos būtų apribotos galutinėje grandyje, jos išaugtų tarpinėje grandyje. Norėdamas pats riboti kainas, įstatymų leidėjas turi reguliuoti rinką gerokai plačiau, t.y. visą grandinę nuo gamintojo iki mažmenininko. To padaryti neįmanoma, tad prekybininkų kūrybingumui atsivertų plati erdvė. Daug lengviau prisitaikyti, žinoma, būtų stambiesiems verslininkams, kadangi jie turi daugiau įtakos savo tiekėjams. Taigi ženklaus poveikio pirkėjas nepajustų. Vis dėlto tam tikrų pokyčių galima tikėtis jau netolimoje ateityje. Rimantas Rudzkis prognozuoja perkamosios galios mažėjimą – tai natūralu kylant kainoms. Pradeda cirkuliuoti mažesnės pinigų masės ir prekybos centrai taip pat turės prisitaikyti prie naujų sąlygų – galbūt net patys mažindami antkainius. Taigi rezultatas bus laikinai sumažėjusios, arba nustojusios augti – kainos. Ir viso to laukti galima jau rudeniop – t.y. pačiame rinkimų įkarštyje.

Siųsti straipsnį kolegai Lankytojų komentarai: 1 Komentuoti gali tik registruoti vartotojai. Užsiregistruokite!