Indrė Kleinaitė [Nuomonė] Laikas kurti naują ekonomiką Indrė Kleinaitė sako, kad pasaulinė recesija yra paskutinė, ir pateikia ateities ekonomikos gaires. Kilusi finansų krizė teikė vilties, kad pagaliau atėjo laikas įgyvendinti esmines permainas, kurios užtikrintų darnią pasaulio plėtrą. Atrodė, kad pasaulio lyderiai suprato, jog būtina iš esmės keisti ekonomikos modelį, pagal kurį recesija buvo užprogramuota. Tačiau, užuot pasirinkę esminių permainų kelią, pasaulio lyderiai iš naujo pučia susprogusį burbulą. Vėl yra programuojamas sprogimas. Pastangos palaikyti destruktyvius procesus yra pasmerktos iš anksto. Nuo ankstesnių ekonomikos nuosmukių šis skiriasi tuo, kad yra paskutinis – nuolatinio ekonomikos augimo, kurio tikimasi remiantis pasenusiu modeliu, daugiau nebebus. Taip yra todėl, kad šiandienė ekonomikos sistema neatsižvelgia į gamtos dėsnius ir natūralius išteklius naudoja greičiau, nei jie spėja atsinaujinti. Vis didėjančiai socialinei atskirčiai ir skurdui mažinti šiandienis kapitalizmas gali pasiūlyti labdarą ir paramą. Tai ne išeitis. Jerry Silbermanas straipsnyje „Paskutinė recesija? Ar geriausia galimybė, teikianti vilties?“ (angl. The Last Recession? Or Our Best Opportunity for Hope?) pataria gelbėti ne šią sistemą, o patiems gelbėtis nuo jos. Pastangos atgaivinti tai, kas sena, ir tai, kas sukėlė krizę, turėtų būti nukreiptos kita linkme – kurti tai, kas nauja, ir tai, kas užtikrintų darnią pasaulio ateitį. Kas yra „sena“? Tai tokios industrijos, kurios žaloja planetą, todėl neturi ateities. Tai iškastinio kuro, naftos, chemikalų pramonės. Tai intensyvi monokultūromis paremta žemdirbystė, kuri alina dirvožemį, teršia aplinką ir neatsakingai sunaudoja per daug vandens iš giluminių vandens telkinių, kurie nėra atsinaujinantys. Tai mokesčių sistema, kuri apmokestina gerus dalykus (t.y. darbą) ir mažai apmokestina ar neapmokestina blogus – aplinkos teršimą, ribotų išteklių naudojimą. Tai nesąžininga pasaulio prekybos sistema, kuri skatina socialinę atskirtį, skurdą, aplinkos niokojimą ir neatsakingą vartojimą. Tai – ir senas požiūris, kad ekonomikos augimas, išreikštas BVP, yra tolygus gyvenimo kokybės gerėjimui. Kas yra „nauja“? Tai tokios industrijos, kurios padėtų atkurti padarytą žalą aplinkai, neniokotų ir neterštų gamtos bei leistų užtikrinti stabilią ekonomikos sistemą. Tai – atsinaujinančių energijos šaltinių pramonė, ekologinė žemdirbystė, atliekų mažinimas ir jų perdirbimas, švari gamyba. Tai – ir naujas požiūris į plėtrą, įvertinant, kad iš tikrųjų nėra gerai išsivysčiusių šalių, besivystančių šalių ir atsilikusių šalių – yra tik vienas blogai išvystytas pasaulis. Pažangą turėtume matuoti integraliais darnios gerovės rodikliais, kurie įvertina ne tik ekonomikos, bet ir natūralios aplinkos bei visuomenės būklę. Turėtume keisti požiūrį į vartojimą ir ieškoti naujų gyvenimo kokybės bei gerovės užtikrinimo būdų, nebūtinai komercinių. Kodėl ši recesija yra paskutinė ir tolesnis atsigavimas bei nuolatinis augimas, remiantis „senojo“ kapitalizmo principais, yra rožinė iliuzija, kuria dar norime patikėti? Jerry Silbermanas aiškina, kad dabartinė kapitalistinė sistema remiasi prielaida, jog ekonomika auga ir ateityje bus didesnė bei produktyvesnė nei šiandien. Investuojama remiantis ateities lūkesčiais dėl tikėtinos grąžos. Mūsų ekonomika maitinama ribotais ištekliais. Ligšiolinis augimas jau pasiekė piką. Neužauginsime daugiau javų iš vieno aro, nebeišgausime daugiau naftos, dujos senka, negalime nuolat kirsti daugiau medžių, nei jie spėja ataugti, žuvų populiacija yra kritiškai sumažėjusi. Mūsų dirvožemis jau nualintas intensyvios žemdirbystės metodų, vandens atsargos mažėja ir jų rezervai neatsinaujina. Tolesnė naftos gavyba – tiesiog nusikaltimas žmonijai, nekalbant, kad tai – tik per milijonus metų atsinaujinantis išteklius, kurio naudojimas yra žalingas aplinkai ir sujaukia gyvybei palankias sąlygas žemėje. Jei realus ekonomikos augimas nėra didesnis nei infliacija, nėra jokios motyvacijos investuoti. Jeigu ekonomika neauga, protingas kapitalistas nei skolina, nei investuoja, nei gamina, nes šios veiklos tikslas – didinti pinigų skaičių. Prekių ir paslaugų kūrimas yra priemonės, o ne tikslas. Jei mes norime pereiti į naująjį darnios ekonomikos etapą, prekių ir paslaugų kūrimas turėtų būti nukreiptas visuomenės gerovei užtikrinti, o ne nuolat didinti pinigų skaičių. Iš ekologiškai prižiūrimo aro mes galime gauti tik tam tikrą stabilų kiekį javų, kartais mažiau, kartais daugiau, tačiau neribotas augimas – iliuzija. Naujoji ekonomika turi būti pagrįsta stabilumu, o ne nuolatiniu augimu. Tačiau stabili ekonomika nedomina kapitalistų – jie negali investuoti ir tikėtis nuolat besikaupiančių palūkanų. Nenuostabu, kad ateis diena, kai mes atsisakysime palūkanų. Tai kai kurių ekonomistų ir darnios plėtros specialistų yra vertinama kaip esminė nedarnumo priežastis. Jau yra pavyzdžių, kai finansų institucijos dirba be palūkanų, o tik iš administracinių mokesčių. Tokiu principu yra paremta JAK bankų Skandinavijoje veikla. Kai ekonomikos sistema atsimuša į gamtos limitus, nėra jokios motyvacijos investuoti. Sistema „užlūžta“. Jau ne vieną dešimtmetį daugybė mokslininkų ir įvairių sričių specialistų mėgino atkreipti pasaulio lyderių dėmesį į industrinės ekonomikos trūkumus ir siūlė imtis prevencinių priemonių bei pereiti į naują – stabilios ekonomikos – etapą. Sistemą apėmusios krizės laikotarpiu jų pasiūlymai yra kaip niekad aktualūs. 1972–aisiais Romos klubas pristatė knygą „Augimo ribos“ (angl. Limits to Growth), kurioje, remiantis atlikta populiacijos, užterštumo, industrinės gamybos, išteklių naudojimo ir maisto gamybos analize, prognozavo, jog eksponentinis ekonomikos augimas galiausiai sukels ekonominį ir ekologinį žlugimą. Tuo metu dauguma ekonomistų paniekino tokias prognozes, o politikai neatsižvelgė į pateiktas rekomendacijas. Grahamas Turneris Australijos CRISO tyrimų centre atliko palyginamąją studiją – knygos „Augimo ribos“ prognozes palygino su realiais duomenimis ir patvirtino pradines išvadas. Ekonomistas Hermanas Daly, ekologinės ekonomikos pradininkas, jau prieš dešimtmečius pateikė stabilios ekonomikos sistemos (angl. The Steady–State Economy) koncepciją. 1999 –aisiais Hawkenas su kolegomis pristatė knygą „Natūralus kapitalizmas“ (angl. Natural Capitalism), kurioje iškėlė būtinybę praplėsti kapitalo sąvoką įtraukiant gamtos išteklius ir žmones. Jonathonas Porrittas savo knygoje „Kapitalizmas, kuriam rūpi pasaulis“ (angl. Capitalism as if the world matters) dar pasiūlė įtraukti ir socialinį bei dvasinį elementą į kapitalizmo sąvoką. Jeremy Rifkinsas, ekonomistas, filosofas, profesorius ir 17 knygų autorius, savo knygoje „Darbo pabaiga“ (angl. End of Work) pasaulio lyderiams pataria, kaip spręsti artėjančią masinę nedarbo krizę. Dėl technologinių naujovių sparčiai mažėja darbo vietų ne tik gamybos, bet ir paslaugų sektoriuose. Išeitis – skatinti darbo jėgos persikvalifikavimą dirbti nevyriausybiniame sektoriuje, kuris kurtų nematerialųjį turtą vystant visuomenę. Naujosios ekonomikos fondas Didžiojoje Britanijoje pristatė antikrizinę programą „Naujas žaliasis kursas“ (angl. New Green Deal). Išvardyti autoriai – tik maža dalis vis didėjančios permainų iniciatorių grupės. Įdomu, ar mūsų politikai, kuriantys antikrizinę programą, atsižvelgia į šių ir kitų autorių pasiūlymus? Investuojama daug mokesčių mokėtojų pinigų į Lietuvos kaip šalies įvaizdžio kūrimą, tačiau, jei nebus turinio, geras įvaizdis bus kaip tuščias muilo burbulas, kuriam lemta sprogti. Lietuvos Vyriausybė imasi tik paviršutiniškų priemonių. Taupymas ir lėšų optimizavimas nėra blogai, tačiau pastangos turėtų būti nukreiptos naujos „žalios“ ir darnios ekonomikos pamatų klojimui. Tai yra kompleksinis darbas, kuriame turėtų dalyvauti ir įmonės, ir vyriausybės, ir visuomenės interesams atstovaujančios organizacijos. Naujieji verslai ir naujos veiklos formos – kaip kūdikiai. Kol jie sustiprėja ir atsistoja ant kojų, reikia tėvų palaikymo. Kaip atkreipia dėmesį Josephas E. Stiglitzas, ekonomikos profesorius, buvęs Pasaulio banko vyriausiasis ekonomistas, laisvosios rinkos fundamentalizmo kritikas ir „trečio kelio“ ekonomikos filosofijos šalininkas, 2001–aisiais įvertintas Nobelio apdovanojimu ekonomikos srityje, savo knygoje apie globalizaciją (angl. Making Globalization Work), praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje Pietų Azijos valstybių vyriausybės sumaniai valdė globalizacijos procesus savo šalyse ir investavo į strategiškai svarbius sektorius. Tai leido Pietų Azijos šalims atsistoti ant kojų ir išbristi iš skurdo. Kitaip nei Tarptautinio valiutos fondo (TVF) rekomendacijos, Pietų Azijos šalių vyriausybės skatino taupymą, investavo į švietimą ir mokslą, saugojo vietinę gamybą ir žemdirbystę bei teikė visuomenei reikalingas paslaugas, kurių neteikė privačios firmos. Šį regioną krizė ištiko, kai buvo pasiduota TVF spaudimui atverti rinką spekuliaciniam kapitalui. Pradžioje pinigai įplaukdavo, tačiau pasikeitus nuotaikoms investuotojai paliko rinką. Tai sukėlė krizę. Šis pavyzdys parodo, koks svarbus yra vyriausybių vaidmuo kuriant ir palaikant palankias makroekonomines sąlygas. Kitaip nei teigia laisvosios rinkos „advokatai“, vyriausybių vaidmuo yra svarbus. Ir, jei kritikuojame vyriausybes, tai prasmingiausia yra siekti ne mažesnės jų įtakos, o stengiantis pakreipti jų daromą įtaką teisingesne linkme. Naujo žaliojo kurso rekomendacijos Didžiosios Britanijos vyriausybei - Masiškai investuoti į atsinaujinančių energijos šaltinių technologijas ir aplinkosauginę politiką, kuri sukurtų tūkstančius naujų darbo vietų „žaliojoje“ ekonomikoje. - Griežčiau kontroliuoti finansų sistemą, tačiau užtikrinti nebrangų kapitalą finansuojant perėjimą į „žaliąją“ ekonomiką. - Burti įvairių sričių – aplinkosaugos, pramonės, žemės ūkio, profsąjungų – specialistus, kad jie atstovautų realios ir stabilios ekonomikos sistemos, o ne nevaržomo ir neįsipareigojančio kapitalo interesams. Autorė yra ekonomistė ir Tarptautinės darnios plėtros specialistų asociacijos narė

Siųsti straipsnį kolegai Komentuoti gali tik registruoti vartotojai. Užsiregistruokite!