Daiva Repečkaitė [Aktualijos] Užaugęs tarp Vilniaus senamiesčio ir Baltarusijos miškų Garsus litvakų kilmės Izraelio dailininkas Aleksandras Bogenas dalijasi filmo verta savo gyvenimo istorija ir nostalgija jaunystės miestui Vilniui, į kurį tikisi grįžti savo kūryba. Daivos Repečkaitės pokalbis. Aleksandras Bogenas gimė Estijoje, jo tėvai buvo kilę iš Rusijos ir Baltarusijos, o į Lietuvą šeima atsikėlė, kai būsimajam menininkui buvo dveji. Užaugęs Subačiuje, A.Bogenas įstojo į Dailės akademiją dar tada, kai Vilnius priklausė Lenkijai, o mokslus baigė po karo, jau Tarybų Lietuvoje. „Lietuva, Tėvyne mūsų“, – viena iš kelių frazių, kurias menininkas, laisvai kalbantis jidiš, lenkų, rusų ir hebrajų kalbomis, dar moka pasakyti lietuvių kalba, kurią prisipažįsta greitai išmokęs, bet greitai ir pamiršęs. Po mokslų jis persikėlė į Lenkiją, o 1951–aisiais išvyko gyventi į Izraelį. Čia jis dėstė dailę ir tapė, jo darbai buvo eksponuojami Prancūzijoje, JAV, Meksikoje, Brazilijoje, Vokietijoje ir Lenkijoje, jis taip pat apdovanotas įvairiomis premijomis Lenkijoje, Prancūzijoje ir Izraelyje, išleistos kelios knygos apie jo kūrybą, o Holokaustą menantys jo piešiniai eksponuojami Izraelyje ir Vašingtone. Tačiau, prieš kurį laiką lankantis Lietuvoje, čionykštė meno bendruomenė nesusidomėjo galimybe atvežti šio dailininko parodą į Vilnių. A.Bogenas nepraranda vilties ir tikisi, kad parodos atvežimu į šalį, kurioje jis subrendo kaip menininkas, pasirūpins jo vaikaitis Amiras. – Papasakokite apie savo studijas Lietuvoje. Ar kas nors padarė įtaką Jūsų kūrybai? – Iki karo Dailės akademijoje studijavau trejus metus. Po karo grįžau į akademiją ir mokiausi jau „pas lietuvius“ dar trejus metus. Greitai išmokau lietuvių kalbą, tiesa, greitai ir pamiršau. Baigiau mokslus su pagyrimu ir išvykau dirbti į Lenkiją, Lodzę. Taigi dauguma meninių įtakų mano kūrybai buvo Lenkijoje, o ne Lietuvoje. Lietuvoje vyravo akademizmas. Apskritai per savo gyvenimą perėjau keturis skirtingus etapus, kuriuos ženklina skirtingos meno srovės, – akademizmas, realizmas, pusiau abstrakcionizmas ir visiškas abstrakcionizmas. Iki šiol kuriu labai modernius darbus, nepaisant amžiaus – po šešerių metų jau būsiu šimtametis. – O koks įspūdis apie Dailės akademiją dabar, kai ją po šitiek metų aplankėte? – Manau, akademija dabar šiuolaikiškesnė. Mažiau akademizmo, studentai turi daugiau kūrybinės laisvės. Bent jau man toks įspūdis susidarė, kai su vaikaičiu lankiausi Vilniuje. Apžiūrėjau auditorijas, kuriose anksčiau mokiausi, atkreipiau dėmesį, kad archyvas išliko toks pats, kaip ir mano laikais. – Kokie Jūsų prisiminimai iš tų laikų? Kaip apibūdintumėte Lietuvą? – Lietuva ir lietuvių kultūra, su kuria susipažinau po karo, man buvo atradimas. Iki tol gyvenau Lenkijoje ir sąlyčio su lietuviškomis tradicijomis neturėjau. Lietuviai labai noriai saugo bei plėtoja tradicijas ir savitą folklorą. Meno prasme jie labiau nei lenkai yra susiję su Rytų Europos menine tradicija. Lietuviai turi savitą charakterį. Studentiškais metais daug bendravau su lietuviais studentais, taigi pirmas dalykas, su kuriuo man asocijuojasi Lietuva, – įdomus studentiškas gyvenimas. – Kaip jautėtės po daugelio metų apsilankęs Vilniuje? Kas pasikeitė? – Pasikeitė labai daug, todėl ir mano jausmai buvo dvejopi. Buvau labai pripratęs prie Vilniaus, turėjau daug prisiminimų, todėl ne visada buvo lengva priimti tuos pokyčius. Vilniuje pasikeitė atmosfera. Prie akademijos atsirado Adomo Mickevičiaus paminklas, prie Katedros pastatytas didelis Gedimino – Lietuvos simbolio – paminklas. Taip lietuviai bando parodyti, kad ši erdvė jiems priklauso, nužymėti miesto erdvę nuorodomis į lietuvišką kultūrą. Anais laikais daug bėdų prasidėjo po Vilniaus atgavimo – lietuviai stengėsi ištrinti, nuslopinti viską, kas lenkiška. Dauguma mano draugų lenkų, su kuriais studijavome iki karo, išvyko į Lenkiją. Įvairūs jausmai apėmė vaikštant po gerai pažįstamas erdves: Vilniaus gatvę, kur gyveno žmona, Aušros vartų apylinkes, kur vėliau gyvenome, Užupį ir, žinoma, Dailės akademiją. – Žinau, kad tarp jūsų studijų lenkiškame Vilniuje ir lietuviškame Vilniuje įsiterpė karo metai, kai buvote antinacių partizanas Baltarusijos miškuose. Gal galite pasidalyti šia istorija su „Atgimimo” skaitytojais? – Baltarusijos Naročo miškuose buvau prieš nacių okupaciją kovojusio žydų partizanų būrio vadas. Užmezgiau ryšius su organizacija, rengusia pasipriešinimą Vilniaus gete, savo iniciatyva kreipiausi į brigados vadovybę, kad leistų organizuoti operaciją Vilniaus geto kaliniams išlaisvinti. Išlaisvinau ir į miškus išvedžiau 150 šiame gete įkalintų žydų, su kai kuriais iš jų organizavome žydų partizanų būrį Baltarusijos miškuose, kiti prisijungė prie būrių Lietuvos miškuose. Vienas iš man artimesnių žmonių antinacistinio pasipriešinimo metais buvo lietuvis Šumauskas, brigados vadas, vėliau gavęs postą komunistinėje Lietuvos valdžioje. – O koks likimas per karą ištiko Jūsų šeimą? – Mano tėvas buvo žuvęs per Pirmąjį pasaulinį karą. Po to mama antrą kartą ištekėjo. Ją ir patėvį nužudė naciai. Sesuo karą išgyveno, pasitraukusi į Rytus. Žmona Rachelė, kurią sutikau studijų metais Vilniuje, taip pat dalyvavo pasipriešinimo judėjime. – Kaip karas ir Holokaustas paveikė jūsų kūrybą? – Per visą karą piešiau. Visada piešdavau piešinėlius: per puolimus, grįžtant iš operacijų, susėdus su kitais partizanais prie valgio, kai kiekvienas pasakodavo savo istoriją... Tiesiog įamžindavau draugus partizanus, juos stebėdamas. Kyla klausimas: kodėl per karą žmogus piešia? Per karą to niekada savęs neklausiau. Po karo sau atsakiau taip: man buvo svarbu, kad piešiniai būtų liudininkai to, kaip elgėsi nacių okupantai, kaip kariavo, rengėsi, gyveno partizanai. Taip pat svarbu, kad pasauliui šie piešiniai duotų žinią apie tai, kas įvyko. Todėl jie turi ne tik meninę vertę – jie yra istoriniai dokumentai. Dabar yra išleista knyga su tų piešinių kolekcija [knygoje „Maištas“ – D.R.], originalai eksponuojami Yad Vashem Holokausto muziejuje Izraelyje, taip pat Vašingtone, Drezdene. Vaikai gali iš jų pasimokyti apie tuos laikus. – Kaip ir kodėl nusprendėte apsigyventi Izraelyje? – Po studijų Lietuvoje trejus metus gyvenau Lodzėje. Dirbau tenykštėje Dailės akademijoje. Lenkijoje man buvo gera – turėjau gerą darbą, pripažinimą [1951 m., prieš pat palikdamas šalį, A.Bogenas gavo Lenkijos valstybinę premiją – D.R.]. Tačiau dauguma po karo iš Rytų sugrįžusių žydų tuo metu traukė į Izraelį, ir aš nenorėjau likti vienas. Atvykęs čia, dirbau kaip menininkas, dėsčiau, vadovavau meno mokyklai. – Ar turėsime galimybę pamatyti Jūsų darbus Lietuvoje? – Aš jau per senas, tegul vaikaitis rūpinasi [vaikaitis Amiras pasakoja, kad parašė kelis el. laiškus, siūlydamas susipažinti su senelio kūriniais, tačiau jokio atsakymo iki šiol nesulaukė – D.R.]. Galbūt Jūs irgi galėsite padėti. – Dėkoju už pokalbį ir tikiuosi, kad taip ir bus.

Siųsti straipsnį kolegai Komentuoti gali tik registruoti vartotojai. Užsiregistruokite!