Daiva Repečkaitė [Studija] Šiaurinis krantas – susitikimų vieta Izraelio šiaurėje susilieja Vidurio Rytai su Rytų Europa, rytietiškas apstatymas – su vakarietiška rinkodara. Kokia ji, daugiatautė, įvairius tikėjimus išpažįstanti, bet iš karinių konfliktų neišbrendančios Izraelio valstybės visuomenė? Turistinis Daivos Repečkaitės žvilgsnis į šalies šiaurėje įsikūrusius Haifos, Akros ir Ein Hodo miestus. Daug ko galima ieškoti Haifoje ir šalia įsikūrusiuose miesteliuose – Akroje ir Ein Hode. Tai ir Vidurio Rytų dvelksmo (ypač pripratusiems prie esą viena koja europietiškos šalies sostinės Tel Avivo), istorijos prisilietimo, dvasinių išgyvenimų ar tiesiog gero maisto buveinė. Haifa ir gretimi miesteliai didžiuojasi: šioje Izraelio dalyje žydų naujakurių bendruomenės liberalesnės, žydų ir arabų santykiai šiltesni ir mažiau veikiami abipusių stereotipų. Šiais laikais prie to prisideda faktas, kad tarp dirbtinai vaizduojamų bendrais „izraeliečių“ ir „Izraelio arabų“ stereotipų įsimaišo trečias – rusakalbiai izraeliečiai. Šis kultūrinis mišinys sukuria spalvingą Vidurio Rytų ir Rytų Europos sintezę. Miestas, įpratęs būti atrastas Išsibarsčiusi nuo pakrantės į viršų kylančių kalnų papėdėje, Haifa atsidengia atvykėliams savo šviesomis naktį arba šviesiais, vienas ant kito eklektiškai sulipusiais nameliais dieną, ir mirguliuoja sau pro ploną rūko plėvę. Šis miestas įpratęs būti atrastas. Vietiniai giriasi, kad pirmiausiai Haifą atrado urvinis žmogus. Neseniai rado apie 8000 metų senumo pirmykščio žmogaus liekanas. Vėliau uostui patogų paplūdimį atrado tai vieni, tai kiti, kadaise jame įsikūrė Osmanų imperija, savo strategijose naudojo Napoleonas, iš Osmanų po Pirmojo pasaulinio karo atėmė britai, o sionistų, kurie Haifą atrado XVIII a. pab. – XIX a. pr., palikuonys galėjo būti tikri: šias teritorijas britai pagal anuometinį padalijimą priskirs žydams dėl santykinai didesnių jų bendruomenių. Haifoje ir Akroje (kitaip – Ako, viduramžiais tai buvo dydžiu ir gyvenimo intensyvumu Haifą lenkęs miestas) kalėjusiems vienos jauniausių universalių religijų, bahajų tikėjimo, pradininkams šie miestai nebuvo toks malonus atradimas. Tačiau šiandien tūkstančiai bahajų piligrimų Haifoje ir Akroje ieško dvasinės palaimos ir ryšio su jų tikėjimo pranašais. Keiksnoja „korumpuotą valdžią“ Akra visame Izraelyje garsėja arabų valgiais, kuriuos izraeliečiai mielai priėmė į savo nacionalinę virtuvę. Įdomiausia tai, kad apie miestuką sklindantis garsas nepaverčia jo „sulaižyta“, „suturistinta“ vieta. Gražiausi panoraminiai vaizdai atsiveria nuo viešbučio stogo, kurio verslininkai nesistengia „prichvatizuoti“ nuo praeivių. Kur tik randa tuščią vietą, gyventojai meta šiukšles šalia UNESCO saugomų griuvėsių. Turistai paklusniai sulenda į požemius, kur apžiūri kryžiuočių tunelius, arba pasklinda po garsų, kvapų ir kai kur alkūnėmis kelią besiskinančių žmonių senamiestį. Akra gyvena tokiu ritmu, koks jai patinka, nebandydama prie jų prisitaikyti. Kartais tie kažkam patinkantys procesai rėžia akį: ant griuvėsių kyla kažkoks modernus pastatas, kurį matydami Haifos gyventojai keiksnoja korumpuotą valdžią. Kai kurie dalykai visur vienodi... „Melžia“ turistus Miestelio turguje turistas su fotoaparatu visada atpažįstamas, todėl tradicinių saldumynų pardavėjas pasako mažą savo prekių kainą ir suklaidina su grąža. Nesvarbu, kad turistai patikėtų ir didesne kaina. Gal džiugina pats apgavimo, „teisingumo“ atkūrimo momentas. Akivaizdu, kad tie keli šekeliai pardavėjui turi didesnę ribinę vertę nei pirkėjui. Minia, kalbanti hebrajiškai, arabiškai, angliškai, rusiškai ir itališkai, grumdosi siaurais praėjimais, tapnoja po balas, susidariusias iš šviežių žuvų bei krevečių dėžėse tirpstančio ledo, ir tarp gausybės daiktų bando atsirinkti, ko jai iš tikrųjų reikia. Takeliais laksto judrūs vaikai, moterys su galvos apdangalais ir „Crocs’ais“ (Vakaruose madingais skylėtais ir kiek gremėzdiškais, bet dėl patogumo populiariais batais), „naujųjų rusų“ tipo asmenys, jaunesni ir vyresni izraeliečiai ir daugybė arabiškai kažką garsiai aptarinėjančių vyriškių... Liūdnaakis vyresnio amžiaus pardavėjas šaukia, kad šiandien akiniai – tik po dešimt šekelių (maždaug sveriamų ledų porcijos kaina). Kad ir kaip pasisuktų istorija, žmonės ieško strategijų, kaip išgyventi ir pragyventi. Kartais tam pasitarnauja spalvingi, svetimų akį traukiantys kultūriniai atributai, kartais – tiesiog geriausiu atveju atkaklumas, blogiausiu – įžūlumas. Ein Hodas – turtingų menininkų prieglobstis Iš ko išgyvena daugelis Ein Hodo – kito Haifos palydovo – gyventojų, irgi galima paklausti. Tik kitaip. Vietovė garsėja kaip menininkų kaimelis – kažkas tokio, kuo norėtų būti Užupis. Kiekviename žingsnyje – skulptūros. Visos galerijos atviros ir laukiančios žiopsotojų. Nežinia, kiek iš jų ką nors įsigyja, bet, matyt, menininkai už vieną darbą gali uždirbti tiek, kad vėliau leistų sau paatvirauti. Rami vietovė iš pradžių gali pasirodyti žaviai bohemiška. Vietinis dailininkas tik vėliau pasigiria, kad tarp 150 čia gyvenančių šeimų yra 10 prestižinės nacionalinės premijos laureatų, o haifiečiai pakužda, kad čia gali apsigyventi tik labai turtingi menininkai. Draugiškas dailininkas pasakoja miestelio istoriją. Jis skiria dėmesio minėtam urviniam žmogui, bet „pamiršta“ faktą, kad iš akivaizdžiai arabišką vardą tebeturinčios vietovės ankstesni gyventojai arabai buvo prievarta išstumti be jokių kompensacijų. Tokią kruopščiai atrinktą istoriją greičiausiai papasakotų dauguma čionykščių menininkų. Kas antras kaimelyje sutiktas kalba su amerikietišku akcentu. Tai leidžia spėti, kad užaugo ne čia. Dabar menininkų bendruomenėje bent iš dalies arabiški likę tik puikiai suremontuoti namai. Bahajai gerbiami, bet religiją skleisti draudžiama Iš „rytietiškai“ apstatyto, bet „vakarietišką“ rinkodarą įvaldžiusio Ein Hodo ir arabiškos Akros intensyvumo keistoka grįžti į Haifą tyrinėti bahajų sodų su jų nepaneigiamai europietiška tvarka. Išpuoselėtos pievutės išryškina švelniai žemyn laiptais riedančias fontanėlių vilnis ir rodo: štai kiek čia erdvės, kurioje niekas negyvena, neprekiauja, nemeta šiukšlių... Bahajai čia gerbiami, bet Izraelio visuomenei savo religiją skleisti jiems draudžiama. Jie sudaro anglakalbę, daugiatautę, bet dėl bendros religijos supanašėjusią tvarkingą salą šiame regione ir stengiasi nė viename iškilusiame konflikte neteikti pirmenybės nė vienai pusei, o esant progai – suartinti jas. Kai išvykstant iš Haifos, iš pramoninio miesto, bandančio persikvalifikuoti į mokslo ir technologijų centrą, bet dar neišsprendusio taršos problemų, vėl pro rūko luobą mirguliuoja į kalnus besiropščiančios švieselės, negali neapimti jausmas, kad apžiūrėjai tik gabaliukus. Tarsi įspūdingame pastate visą dėmesį būtum skyręs tik grindų mozaikoms ar lubų arkoms.

Siųsti straipsnį kolegai Komentuoti gali tik registruoti vartotojai. Užsiregistruokite!