Daiva Repečkaitė [Nuomonė] Sunki vaikystė ir emocinės traumos Daiva Repečkaitė atkreipia dėmesį į polemikoje dėl Arvydo Šliogerio kalbų ryškiai pasireiškusį polinkį viešojoje erdvėje leistis į pseudopsichoanalizę, užuot atrėmus oponentų argumentus. Mėgstu, kai mano straipsniai ir komentarai patenka į portalą „Delfi“. Smagu pasiskaityti vieną kitą komentarą. Daug naujo ir netikėto sužinau apie save. Dažniausiai naujienų išgirstu apie savo vaikystę ir išsilavinimą, o jei rašau mėgstama lyčių lygybės tema, tai iš skaitytojų pasiskaitau įdomybių ir apie savo intymų gyvenimą. Dar įdomesni ir ne tokie standartiniai teiginiai būna apie tai, kuo aš esą tikiu ir kaip pasisakyčiau vienu ar kitu skaitytojų komentuojamame straipsnyje ar komentare neaptartu klausimu. Daug sužinau ir apie gerus pažįstamus – kitus autorius. Pasisemiu išminties apie jų balso toną, šukuosenas, tą pačią vaikystę bei intymų gyvenimą, ideologines nuostatas (pavyzdžiui, kad juos esą įkvepia sovietmetis) ir pan. Bet smagumai baigiasi, kai toks oponento argumentų „atrėmimas“ tampa rimtų publicistų braižu. Prieš keletą metų išgirdau įdomią mintį, kad jaunimo žargone žodis „išdurti“ (apkvailinti, apmulkinti) rodo, kaip apgavystė prilyginama beveik fiziniam dūriui. Taip pat galima teigti, kad komentatoriai, oponentams kritikuoti pasitelkiantys savo lakią vaizduotę apie pastarųjų vaikystę bei asmeninį gyvenimą, siekia „įdurti“, o po to viešai parodyti: „Žiūrėkit, įsižeidė, vaje, kaip emocingai reaguoja...“ Kalbant konkrečiau, prieštaringai vertinamas skundo prieš Arvydą Šliogerį atvejis yra kaip tik tokia kova dėl apibrėžimų: kas šiame ginče yra tas emocingasis. Kaip jau ne kartą parodė A.Šliogerio kritikai (pvz., Nida Vasiliauskaitė, Andrius Bielskis), būtent A.Šliogerio epitetai yra emocingi, buitiški, įprasti užstalės diskusijose, bet netinkami akademinei ir publicistinei rašto bei disputo kultūrai. Prieš trejus su puse metų interviu „Atgimimui“ filosofas į žurnalisto Stanislovo Kairio provokaciją „Uždaryti Lietuvą? Kaip išvogtą sandėlį? Kaip nepavykusį projektą?“ entuziastingai atsakė: „Uždaryti ją reikia. Po visų triukšmų, po visų demokratijų... toliau jau nebėra kur eiti...“ Galbūt ir šita panieka neseniai nepriklausomybę atgavusiai demokratinei valstybei ir žmonėms, kurie nė neturi kito pasirinkimo, kaip joje gyventi, irgi buvo „juokelis“, bet emocingą ir dramatišką stilių A.Šliogeris rodo jau seniai, ir ne tik kameriniuose paplepėjimuose su jaunimu apie Plutarchą ir mezgimą. Tačiau A.Šliogerio gynėjai nori savaip perbraižyti racionalumo ir emocingumo ribas. Jiems filosofas atstovauja racionaliajam pradui, pernelyg nenagrinėjant, kokiais būdais ir kodėl, tuo tarpu jo kritikai yra emocijų bei asmeninių įžeidimų konvulsijas kenčiantys vargšai žmogeliai. Esą nesuprato juokų ir priėmė juos kaip beveik fizinį dūrį. Dabar kaukia. Štai Vladimiras Laučius pažeria saują su emocijomis ir pseudoįžvalgomis į pasąmonę susijusių epitetų ir veiksmažodžių: „N. Vasiliauskaitė ir jos bendraminčiai supyko“, „štai „mezgančios mergaitės“ ūmai sukėlė grupinio įniršio audrą“, „Kas tai – kompleksas? Sunkios vaikystės su virbalais ir be Plutarcho padarinys?“ Panašia gaida Vilis Normanas oponentams linki, „kad asmeninės problemos ir ambicijos neužgožtų jų intelektualinės veiklos ir proto blaivumo“. O kur argumentai? Nė viename komentare apie skundą nepastebėjau išsamios citatos iš skundo ir pagrindimo, kodėl, pavyzdžiui, teiginiai neatitinka to, kas laikytina etikos pažeidimu. Nė nebandoma įrodyti, kad A.Šliogerio teiginiai nieko nepažeidė. Veikiau pasirenkama diskredituoti oponentus: vargšeliai, matyt, sunki vaikystė neleidžia gero humoro suprasti... Tarkime, pripažįstame, kad tam tikras konteksto, asmeninių bei galios santykių supratimas gali padėti paaiškinti tai, ką matome ir girdime viešumoje. Šiaip ar taip, argumentai egzistuoja ne vakuume. Jie vienaip ar kitaip išdėliojami po daugybės svarstymų, kam kalbama, prieš ką ir ko siekiant. Tačiau niekas į savo konteksto „analizę“ kažkodėl neįtraukė kad ir tokių pasvarstymų: „Kas tai – perpildyta kantrybės taurė? Nuovargio nuo tūkstantį kartų Filosofijos fakultete girdėtų „juokelių“ į vienus vartus padarinys?“ Tai, kaip bandoma sumalti į miltus oponentų poziciją, primena seną rusišką anekdotą, kai atvykusi japonų delegacija išgirsta įmonės apsaugininką rėkiant į prastą telefoną, kad kas nors ateitų juos pasitikti. Išklausę rėkimo, japonai kukliai pasidomi: „O kodėl jis rėkia, ne paprasčiau paskambinti?“ Norėtųsi palinkėti publicistams kartais „paskambinti“, užuot rėkus: jei jau taip svarbu kažką parašyti apie oponento vaikystę, asmenines problemas ar jausmus, tai gal geriau prieš tai užuot spėliojus pasiklausti, kaip ten buvo? Jei ne dėl disputo kultūros, tai bent jau dėl tikslumo.

Siųsti straipsnį kolegai Komentuoti gali tik registruoti vartotojai. Užsiregistruokite!