Jaunimo organizacijų vadovai – apie požiūrį į valstybės švenčių tradicijas
Šarūno Mažeikos (BFL) nuotrauka
Lietuvos studentų atstovybių sąjungos prezidentas Vilius Morkūnas
Pagrindinis dalykas, kurio trūksta studentams – supratimas, kas yra mūsų Nepriklausomybė. Ką reiškia Kovo 11-oji, Vasario 16-oji? Reikėtų jiems dar švietėjiškos veiklos ir patriotizmo akcentavimo. Vienas pagrindinių LSAS siekinių – šviesti studentus, skatinti jų pilietiškumą, ugdyti kitokį požiūrį į Lietuvos valstybę, aktyvų dalyvavimą įvairiose veiklose. Nors yra labai aktyvaus ir patriotiško jaunimo, kalbant apie bendrą jaunų žmonių masę, bendrą studentų požiūrį į šias šventes – jiems trūksta patriotizmo. O pačioms šventėms trūksta požiūrio į tai, kuo mes galime didžiuotis – kokia mūsų valstybė buvo ir kokią jos ateitį visi kartu galime kurti.
Valstybė galėtų parodyti geruosius pavyzdžius – įtraukti jaunus žmones į švenčių organizavimą. Jaunimo iniciatyvų skatinimas labai padėtų jam aktyviau dalyvauti šventiniuose renginiuose. Pats jaunimas kurtų tas šventes sau ir savo kolegoms, kitiems jauniems žmonėms. Yra jaunimo, kuris norėtų taip prisidėti prie savo valstybės kūrimo, kuris mato valstybės perspektyvą, kuris norėtų, kad dabar vyraujantis požiūris į valstybę pasikeistų.
Bet jaunimui dabar labiau trūksta ne tiek naujų švenčių tradicijų, kiek švietėjiškos veiklos, kad studentai geriau suprastų, kas per jas švenčiama. Juk jeigu nori pradėti kažką kurti, turi žinoti savo istoriją. Mes, jauni žmonės, kurie kursime Lietuvos ateitį, norime žinoti, nuo ko tai prasidėjo. Kokiu vertybiniu pagrindu vadovavosi mūsų protėviai? Norime kartu su jais būti Lietuvos bendrakūrėjais.
Lietuvių tautinio jaunimo sąjungos vadovas Julius Panka
Manau, kad tikrai reikia keisti nusistovėjusias valstybinių švenčių tradicijas. Dabar jos dažnai primena sovietmetį – yra pareiga švęsti, ateina valdžios atstovas, pasako skambią kalbą, visi paploja, galbūt dar atidengiama kokia proginė lenta ir viskas tuo baigiasi. Galbūt pagyvenusio amžiaus žmonėms taip yra aktualiau, jie jau pripratę švęsti taip. Jaunimui tokie šventimai atrodo nuobodūs.
Galbūt todėl mūsų organizacija jau prieš 5 metus pradėjo Vasario 16 d. švęsti kitaip. Pradžioje gal tik 10 mūsų narių tiesiog perėjo per Laisvės alėją su trispalvėmis, dainuodami patriotines dainas. Žmonės juos sveikino, plojo, mojavo, kai kurie įsijungė į eiseną. Kiekvienais metais žmonių vis daugėjo, tikimės, kad šiemet jų bus keli šimtai. Pasirodo, kad jaunimui patinka ne tada, kai jį varo kaip sovietmečiu, bet kai jis pats eina į renginį jausdamas pareigą. Žmogus tą dieną parodo, kad jam yra svarbi Tėvynė, svarbi ta šventė.
Norėtųsi, kad Vasario 16-osios šventė būtų panaši kaip Latvijos Nepriklausomybės diena. Latviai ją vadina valstybės gimtadieniu. Juk gimtadienius žmonės švenčia linksmai. Norėdami kažko panašaus Lietuvoje ir pradėjome Vasario 16-osios eitynių tradiciją.
Kovo 11-osios eitynes mes organizuojame tik iš dalies. 2008 m. skambiosiose eitynėse, deja, pasitaikė nusikalstamų šūkių. Su jomis mes neturime nieko bendra. Legalias eitynes pradėjome rengti, kad nebūtų tokių provokacijų, dėl kurių paskui tenka raudonuoti prieš visą pasaulį. Nuo 2009 m. tokių dalykų ir nebuvo.
Man teko dalyvauti ir kitų organizacijų – ateitininkijos, skautijos – veikloje, galiu paliudyti, kad jaunimas domisi ir žino savo šalies istoriją. Aišku, tobulėjimui ribų nėra. Pvz., su skautais Vasario 16-osios proga visada rengdavome viktorinas apie Lietuvos istoriją, kultūrą, geografiją, papročius. O šiemet prieš vasario 16-ąją mūsų organizacijos aktyvistai suorganizavo Kaune paskaitų ciklą, kurias skaitė docentai iš universitetų apie kultūrines, baltų tautas, partizanų kovas etc. Šis ciklas tapo savotišku pasiruošimu Vasario 16-osios eitynėms. O po eitynių suorganizuotas trankios, sunkios metalo muzikos koncertas „Iš kartos į kartą“. Norime, kad šventė būtų pilnatviška, kad joje būtų ir eitynių spalvingumo, ir išsikrovimo koncerte, ir peno dvasiai bei protui paskaitose.
Lietuvos mokinių parlamento Vilniaus regiono pirmininkė Lina Jazbutytė
Norime švęsti valstybės šventes ir skatinti jaunimą kuo labiau įsitraukti. Galbūt iš seniau yra išlikę stereotipai, kad tai nuododžios ir privalomos šventės. Bet šiais laikais juk galime susikurti visai kitokio pobūdžio šventimus. Švęsti jas būtinai reikia – juk tai mūsų tautos, mūsų laisvės šventės! Turime idėją, kaip suorganizuoti priimtinesnę jaunimui Kovo 11-ąją. Norime pasikviesti įvairius žmones kalbėti apie laisvę įvairiais požiūriais. Tikimės, kad pavyks idėją įgyvendinti ir paskatinti jaunimą švęsti savo būdu.
Per istorijos ir lietuvių kalbos pamokas gauname tikrai daug informacijos apie valstybės šventes. Prieš šventes ji būna dar pakartojama. Galbūt ta informacija kartais kiek per sausa, ne tokia patraukli, kaip mokiniams norėtųsi. Būtų nuostabu, jei tos žinios mus išjudintų, priverstų susimąstyti. Juk mano karta jau gimusi laisvoje Lietuvoje, mes nesame išgyvenę okupacijos, nežinome, kaip žmonės tada jautėsi. Teorinės medžiagos tam neužtenka.
