O, mano laisve!

Mes emigruojame dešimtimis tūkstančių kasmet, nelemtas savižudybių koeficientas tebelieka šiurpus, dažnas kasdien keikiame savo gyvenimus ir savo šalį, ieškome kaltų ir pykstame, jaučiamės bejėgiai ir pasiduodame nevilčiai. Bet laisvė – tik prielaida. Savitarpio pasitikėjimu ir atsakomybe pagrįstą gerovę turime susikurti patys. Turime užsiauginti vidinę laisvę – kiekvienas savyje – ir išmokti gerbti kito žmogaus laisvę. Pasitikėti ir pateisinti pasitikėjimą. Nustoti ieškoti esamų ir nesamų priešų ir, kad ir kaip banaliai skambėtų, išmokti džiaugtis tuo, ką turime. Pirmiausia laisve, nes tik laisvi galime kurti savo gyvenimus ir jaustis saugūs.

Ar galime išmokti džiaugtis laisve? Ar galime ją švęsti? Ne atkentėti „rimties ir susikaupimo“ ceremonijas – ar jas išvis ignoruoti – o džiaugsmingai, iš visos širdies švęsti, nes laisvė gyvybiškai svarbi kiekvienam mūsų. Apie tai kalbamės su dainininku Andriumi Mamontovu .

– Andriau, kas Jums yra laisvė?

– Man laisvė yra galimybė rinktis, kaip save realizuoti, galimybė rinktis, kur aš noriu keliauti, kur aš noriu gyventi ar ką aš noriu daryti. Galiausiai galimybė rinktis palaikyti ką nors ar ne. Galimybė išsakyti savo nuomonę, neprisitaikant prie suformuoto visuotinai privalomo modelio, kaip ją reikšti – kaip sovietiniais laikais, kai, norėdamas pasakyti kalbą, būtinai turėjai pacituoti Leniną arba Brežnevą. Laisvė man yra galimybė rinktis.

– Kaip suvokiate valstybės ir asmens laisvę?

– Valstybės laisvė yra, kai kita valstybė ar kitos valstybės institucija nediktuoja, kaip turi gyventi, kokia turi būti tvarka valstybėje. Lietuva, manau, ypač stipriai patyrusi tą įvairių valstybių ir kitų valstybių institucijų diktatą per daugelį metų, per šimtmečius, turbūt taip galima sakyti.

O piliečio laisvė ar žmogaus laisvė visų pirma yra suvokimas, kad Tavo laisvė baigiasi ten, kur prasideda kito žmogaus laisvė. Tai reiškia, be jokios abejonės, kad kito žmogaus laisvės toleravimas ir pripažinimas yra labai svarbu. Daugelis supranta laisvę kaip darymą ką nori, bet laisvė turi tam tikras taisykles. Senas mūsų tautos, atėjęs iš senųjų laikų, principas – elkis su kitais taip, kaip norėtum, kad elgtųsi su Tavimi, yra vienas iš pagrindinių laisvo žmogaus principų. Tu laisvas tol, kol nepalieti kitų žmonių laisvės.

– Ar Jums svarbi laivė?

– Be jokios abejonės, svarbi. Ypač tiems žmonėms, kurie gimė Sovietų Sąjungoje, mano kartai. Galbūt tais laikais, kai mes gyvenome, čia nebuvo taip baisu, kaip Stalino laikais – žinau, kokie yra pasakojimai. Tačiau mes matėme tą sistemą, kuri prieš 20 metų iš čia pasitraukė, ir mes galime palyginti su ta santvarka, kuri yra dabar.

Aišku, yra labai daug nusivylimo dabar, bet žmonės galbūt nelabai suvokia, kad mes vis dar esame pereinamajame laikotarpyje. Valstybė nepasikeičia per vieną dieną, taip, kad atėjo nauja valdžia ir viskas pasikeitė – taip nebūna. Man atrodo, dar labai gajus tas žmonių suvokimas, atėjęs iš sovietinių laikų, kai viską nuspręsdavo partija, kai žmogui būdavo pasakoma, kaip jis turi gyventi, kur jis turi eiti, ką jis turi daryti. Dažnai tenka matyti, kaip žmonės laukia, kada ateis stebuklingi politikai, kurie pasakys, kad dabar bus taip ir taip, ir staiga viskas susitvarkys. Tai tie laikai tikrai niekada nebegrįš.

– Labai gerai, kad nebegrįš – nes vergas negali būti laisvas, net jei yra pamaitintas ir galbūt nemušamas. Todėl paradoksaliai atrodo kai kurių žmonių nostalgija.

– Net jeigu bandytume susigrąžinti – niekada nebebus taip, kaip buvo. Ta pati Rusija jau yra kita valstybė, kurioje viskas yra kitaip. Viskas, ką mes galime daryti, tai judėti pirmyn.

Manau, kad mes vis dar mokomės būti laisvi, mes dar nesame laisvi.

– Neseniai viename interviu kaip tik sakėte: „Tikroji kova už laisvę prasideda tik dabar. Dabar atėjo laikas patvirtinti darbais, kad mes verti tos laisvės, kurią gavome, kad mokame ja naudotis, ją įvertinti.”

– Taip, ta kova vyksta dabar. Tas žodis „kova“ iš principo reiškia, kad atėjo laikas imtis veiksmo, imtis iniciatyvos, kurti savo gyvenimą patiems. Dabar gi, sėdėdami netvarkingame kambaryje, laukiame, kol ateis valdininkas ir jį sutvarkys, o tik mes patys savo kambarį galime susitvarkyti.

Laukiame iš valdžios, kada ji kažkaip ir kažkada pakeis mūsų gyvenimą, bet tik jei mes patys pradėsime keistis, tai valdžia irgi bus priversta keistis. Jei patys imsime aktyviai dalyvauti valstybės gyvenime, mes ir valdžią išsirinksime kitokią. Kai pats pradedi kažką daryti, pradedi matyti kitaip – pradedi matyti politikus, kurie meluoja, o kurie stengiasi iš tikrųjų. Išmoksti atsirinkti. Jei tik sėdi ir lauki, kol už Tave nuspręs, tai, patikėk, už Tave visada nuspręs taip, kad tau geriau nebus.

– Kaip, Jūsų matymu, galėtų atrodyti laisva ir pasirenkanti visuomenė?

– Pradėti visada geriausia nuo mažų dalykų. Aišku, labai norėtųsi įjungti kažkokį jungiklį, praryti tabletę, brūkštelti vieną brūkšnį – ir viskas pasikeičia. Romantinėje literatūroje ar filmuose gal taip ir būna, bet realiame gyvenime namas yra pastatomas dedant plytą prie plytos. Namas „nepasistato“ iš karto visas. Visi pasikeitimai prasideda nuo mažų dalykų.

Jei mes norime, kad pasikeistų aplinka, kad pasikeistų šalis, kurioje mes gyvename, mes turime pradėti nuo savęs, savo asmeninės erdvės. Turime savo asmeniniame gyvenime padaryti pakeitimus, kuriuos norime matyti visuomeniniame gyvenime. Jei norime, kad būtų mažiau pykčio, mažiau agresijos, tai savo artimoje aplinkoje turime išmokti gyventi be šitų dalykų. Jei norime protingesnio valdymo, pradėkime nuo to, kad patys protingiau valdytume savo gyvenimą, pagaliau finansus. Nebus taip, kad mes gyvensime bet kaip, o atėjęs naujas ministras sutvarkys visą ekonomiką. Mūsų gyvenimas yra geras tiek, kiek mes patys jį geriname.

Aišku, ne visi turime vienodas sąlygas, tačiau, kokioje padėtyje žmogus bebūtų, jis tikrai gali padaryti bent vieną mažą dalyką, kad gyventų geriau. Net kalėjimo kameroje sėdintis žmogus, kuriam atrodo, kad jis negali nieko – jis gali kažką pakeisti aplink save. Nupiešti piešinį ir pasikabinti ant sienos, neapšiukšlinti savo erdvės. Net ir beviltiškiausioje padėtyje gali atrasti, ką gali pakeisti. O kiekviena, net maža pergalė, suteikia daugiau pasitikėjimo. Tada būsi pasiruošęs žengti kitą žingsnį.

Tad jeigu mes norime pastatyti gražų didelį namą, pradėkime nuo to, kad pirmiausia pašluokime ten, kur ruošiamės kasti pamatus. Tada pamatuokime, padėkime plytą. Egipto piramidės atsirado pirmiausia padėjus vieną akmenį. Kiekvienas jį turime galbūt skirtingo dydžio, bet mes galime jį padėti.

– Man rodos, labai svarbus momentas yra tai, kad mes galime. Mes turime tikėti savimi ir žinoti, kad galime būti tokiais, kokiais norime, galime sukurti gyvenimą, kokio norime, visuomenę, kurioje jaustumės gerai, nes visuomenė – tai mes.

– Be jokios abejonės, mes viską galime. Šiais laikais žiniasklaidoje yra labai daug klaidinamų dalykų. Mums visą laiką rodo žmones, kurie važiuoja paauksuotais automobiliais, eina raudonais kilimais, ir žmonėms tai kelia neviltį, kad jie niekada nepažins to spindinčio holivudinio gyvenimo, bet tikroji laimė yra Tavo asmeninės mažos pergalės. Tikrame gyvenime laimė yra paprastuose dalykuose. Ir būtent dabar mes esame laisvi juos pasirinkti.

– Tačiau atrodo, kad mums dar sunku tai įvertinti. Ir pasidžiaugti. Gal dėl to, kad esame gana depresiški, o gal dėl skausmingos praeities – greičiausiai dėl abiejų kartu – atrodo, kad mes nelabai mokame švęsti, o visos mūsų laisvę žyminčios šventės į šventes anaiptol nepanašios – Sausio 13–oji, Vasario 16–oji, Kovo 11–oji – rimtis, susikaupimas, tradicija liūdėti. Tai bene vienintelė situacija, kai nubaudžiama mūsų valdžia, nes turi atkentėti ilgas, nykias ceremonijas. O daugelis mūsų jas tiesiog ignoruojame ir tas dienas panaudojame visai kitiems dalykams. Bet gal gali būti kitaip?

– Be abejonės, gali. Aišku, tos liūdnos datos kaip Sausio 13–oji – tai dar labai netolimi įvykiai, jie dar skauda. Bet laikui bėgant ir jinai pasikeis, įgaus visiškai kitą prasmę, kitą atspalvį, nuotaiką. Jau dabar jinai kitokia. Šiemet, Sausio 13–ąją, man teko būti prie Seimo. Iš tikrųjų buvo labai šviesus ir geras jausmas, nebuvo liūdesio. Buvo šiluma. Galvojau, kaip gerai, kad išpuolė galimybė gyventi tokiu metu, pamatyti tokius įvykius. Tai paliečia. Tai priverčia susimąstyti apie prioritetus, kiek Tau svarbi laisvė, kiek svarbu tai, ką mes dabar turime.

Galiu pasakyti, kad aš nė karto nesu pasigailėjęs, jog mes turime Nepriklausomybę, kad Lietuva yra laisva. Kad mes ištrūkome iš imperijos, kuri diktavo mums, kaip gyventi, kuri mus šėrė, pamesdama vieną kitą kaulelį, kuris atrodė aukso vertės. Tačiau mes pamirštame, kaip buvo apribotos žmonių laisvės. Mes negalėjome sakyti, ką galvojame. Jūs minėjote emigrantus – dabar mes turime laisvę pasirinkti, kur mes norime gyventi. Ir tai yra gerai. Mes tokios laisvės neturėjome. Didžiulis emigrantų skaičius vis dar yra padarinys tos imperijos, kurioje gyvenome. Mes gyvenome už geležinės uždangos, visas pasaulis mums buvo uždarytas. Dėl to tas noras išsiveržti – tiek metų kauptas – jis turėjo kažkaip pasireikšti. Dėl to nereikia taip dramatizuoti emigracijos proceso. Žmonės turi teisę pasirinkti, kur gyventi, ir jie gali ta teise pasinaudoti. Kai čia pradės viskas iš tiesų keistis, bus mažiau tų emigrantų. O keistis pradės.

Jau dabar keičiasi. Mes tiesiog turime labai daug pasirinkimų, bet dar nemokame pasirinkti. Man tai primena mano pirmą kelionę į Jungtines Amerikos Valstijas. Tai buvo 1990–ieji, dar vis Sovietų Sąjunga, ir aš pakliuvau tiesiai į Ameriką, į Niujorką. Užėjau į kažkokį didžiulį prekybos centrą, kur buvo iki tol nematytas man prekių pasirinkimas. Čia, Lietuvoje, būdavo, nueini į parduotuvę ir randi tris duonos rūšis, dvi sūrio rūšis, dešreles, pieną, kefyrą, limonadą ir alų. Pasirinkimas toks mažas, kad nereikėdavo galvoti, ko Tu nori – imdavai tai, kas yra.

O kai nuėjau į tą didžiulį prekybos centrą, kur, be to, kad buvo išvis man nematytų produktų, kiekvieno jų buvo kelios dešimtys rūšių. Aš vaikščiojau vaikščiojau, kol supratau, kad nežinau, ko aš noriu, kad aš nebuvau išmokytas pasirinkti iš tokios gausos. Dabar, kai mus užplūdo tokia pasirinkimų gausa, kai gali daryti tą ir aną, gali gyventi taip ir anaip, mes, man atrodo, nemokame pasirinkti.

– Tai sutrikdo. Nes taip pat tai reiškia, kad mes turime prisiimti atsakomybę už savo pasirinkimus.

– Taip. Šalyse, kur tradicija nenutrūkstamai tęsiasi šimtmečius, tarkim, Kinijoje, kur civilizacija klesti daugiau nei tris tūkstančius metų, yra susiklostę tam tikri žmonių santykiai, tam tikra tvarka. Tokia šalis atrodo kaip pagyvenęs, patyręs žmogus. O Lietuva yra vaikelis, vaikštantis į vaikų darželį.

Mūsų tradicija buvo vis nutraukiama ir nutraukiama. Mes vis kūrėme iš naujo ir iš naujo. Mes vėl esame dvidešimties metų jaunumo šalis, mes tik atsiradome. Mus visi buvo pamiršę arba išvis nežino. Iki šiol nuvažiavus į užsienį visi klausia, ar Jūs ten šnekat rusiškai, ar Lietuva toli nuo Maskvos. Tad nieko čia keista – mes tik žengiame pirmus žingsnius. O laukiame rezultato, tarsi turėtume už nugaros kelių šimtmečių nenutrūkstamą istoriją.

Jeigu Tu pastatai namą, o jį kažkas sugriauna, Tu jį vėl pastatai, ir vėl sugriauna, nutrūksta istorija. Per pastaruosius šimtmečius mes vis statome namą, kurį nugriauna, tai reikia kažkaip pastatyti nors kartą jį taip, kad jo nebenugriautų. Norėtųsi tikėti, kad šita Nepriklausomybė, kurią mes dabar turime, bus paskutinė Nepriklausomybė, kurią mes iškovojome, ir mes turėtume tęsti šitą žingsnį ir žengti kitą – eiti laisvos valstybės keliu.

– Beje, tai yra ir ilgiausia mūsų Nepriklausomybė, nes kai ją gavome 1918–aisiais, tai lygiai po 22–ejų metų ją praradome.

– Na, ilgiausia galbūt buvo iki katalikybės atėjimo. (Taip, tai buvo ilga mūsų laisvė.) Archeologai sako, kad čia gyvena žmonės apie 5000 metų. Tai buvo tikra laisvė. O dabar mes vis bandome nubraukti, kai mums vis užberia smėlio ant lango, pro kurį nieko nesimato.

– Galėtume pamėginti tuo pasidžiaugti. Man rodos, kad jei taip sunkiai išplėšėme laisvę, galiausiai išsiplėšėme iš to narvo, kuriame paskutinį kartą sėdėjome, galbūt šįkart mums pavyks prisiminti, kas mes tokie esame, susivokti, kas mes tokie esame ir kuo norime būti, kaip gyventi. Ir, ko gero, turėtume tuo labai džiaugtis. Juk kai gauname kažką taip trokštamo ir suteikiančio galimybių – švenčiame kaip išprotėję – pavyzdžiui, gavę naują įdomų darbą su 10 000Lt atlyginimu, džiūgautume kaip netekę galvos, kiek galimybių tai suteikia, kiek svajonių leidžia išpildyti.

– Aišku, praėjus keleriems metams galbūt nebesidžiaugtume tokiu intensyvumu – džiaugtumeis tiek, kiek tas darbas Tau suteikia džiaugsmo. Bet jei mes kalbame apie Nepriklausomybę, apie Kovo 11–osios šventimą, tai, aišku, mes turbūt negalime taip džiaugtis, kaip tą dieną, kai buvo pasirašytas tas Nepriklausomybės aktas. Ta diena iš tikrųjų buvo beprotiškai džiugi, nes jinai atėjo po daugelio metų buvimo priklausomybėje nuo tos baisios prievartos imperijos ir partijos. Dabar mes džiaugiamės turbūt tiek, kiek mes esame laisvi.

– Kiek mes suvokiame, ką turime, kiek suvokiame savo galimybes?

– Taip. Galbūt tiek, kiek užsitarnavome. Gal todėl dabar Kovo 11–oji nėra šventė, kai išeitų visi į gatves ir beprotiškai mojuodami vėliavomis džiaugtųsi. Aišku, yra daug nusivylimo, daug nepasitenkinimo. Bet tai yra ta diena, kai mes turėtume prisiminti, kad tai yra pradžia. (Andrius šypsosi.) Kad tai yra atskaitos taškas, nuo kurio mes pradėjome vėl kurti viską iš naujo.

– Ir turime tą nerealią dovaną – laisvę. Nežinau, ar mes bent retkarčiais susimąstome, kad dabar mes tai turime – kad galime būti, kuo norime, ir daryti, ką norime – aišku, iki ribos, kol neužlipame ant kito žmogaus buvimo. Bet mes galime kalbėti, kurti, išsakyti, pagaliau iš tiesų išvažiuoti ir kurti kitur savo gyvenimą. Aš nesutikčiau su kai kurių aukštų politikų išsakytu pasipiktinimu, kad lietuviai yra materialistai ir jie nevertina laisvės ar net ją niekina.

– Kiekvienas čia sprendžia pagal save apie kitus. Tad tokia nuomonė nėra keista.

– Manau, kad mes tikrai nesame tokie, kaip mus vadina, ir mes galime įvertinti savo laisvę.

– Dažniausiai įvertini tai, ką turi, kai suvoki, kad gali prarasti. Aišku, norėtųsi, kad ne tokiu būdu ateitų tas suvokimas.

– Turime mėnesį laiko iki Kovo 11–osios – kviečiu visus pasvarstyti, ką kiekvienam iš mūsų reiškia laisvė, kaip mes ja naudojamės, ar ji yra mums brangi ir kaip ją norėtume švęsti. Mums labai įdomu, ką Jūs galvojate, pasidalykite savo mintimis socialinio tinklalapio „Facebook” puslapyje, kuris taip ir vadinasi „Švęskime Laisvę”.

– Kviečiame pasidalyti idėjomis, kaip galima būtų tinkamai švęsti Kovo 11–ąją, Nepriklausomybės akto pasirašymo dieną.

Pokalbis parengtas „Žinių radijo” laidos „Žmogus žmogui” pagrindu.