Buratino kaukė – tik masėms kvailinti(1)
V.Romanovas viešumoje vaidina keistuolį, bet išties jis žingsnis po žingsnio artėja prie savo tikslo.
Kiekvienas jo pasirodymas televizijos ekrane sukelia jausmą, kad arba šis žmogus yra nesuprastas, nes prastokai kalba lietuviškai, arba yra pasimetęs realybėje. Bet kuriuo atveju toks jo elgesys turi puikų efektą – kas gi dar nežino pono Vladimiro Romanovo?
Nūnai vėl tapusiu labai įdomiu, nes sekmadienį jis įkūrė politinę partiją. Ir dar ją pavadino Žmonių partija.
Politologai pavadino V.Romanovą dar vienu gelbėtoju. Premjeras jo paties ir jo partijos nesureikšmina.
Bet jis jau yra ir gelbėtojas, ir reikšmingas, ir jam visai nesvarbu, ką apie jį kas nors mano. Iš keistuolio verslininko jis jau tapo įtakingu veikėju. Net jei mes, lietuviai, juokiamės iš jo nesugebėjimo sklandžiai reikšti mintis ar jo užmojo dar ir partiją turėti.
Šis veikėjas kvailiu tik apsimeta, o veikia jis labai tiksliai: V.Romanovo partija sukurta vos keli mėnesiai po valstybės sankcijų „Snoro“ bankui. Kai imta svarstyti, kad Ūkio bankas, valdomas ekscentriškojo V.Romanovo, galįs būti kitu taikiniu, mat pagrindinis banko akcininkas ne mažiau įtartinai nei buvę „Snoro“ savininkai disponuoja banko turtu ir indėlininkų pinigais.
„Snoro“ bėdos skauda V.Romanovui kaip savos. Vienintelis būdas, kaip padaryti save nepatraukiamu jokion atsakomybėn, Lietuvoje yra kol kas vienas – turėti politinį užnugarį.
Būti tik politikų draugu ir jų finansiniu ramsčiu, pasirodo, neužtenka. Štai kaip nepavyko „Snoro“ savininkams, kad ir kaip jie politinį elitą girdė ir valgydino. Net ir laikraštį turėti ar televizijos kanalą nebeužtenka – „Snoro“ neišgelbėjo net ir grasinimai per „Lietuvos rytą“ destabilizuoti visą bankų sistemą.
O juk visa tai V.Romanovas jau turi. Pradėjo nuo pompastiškų „Staryj Novyj God“ minėjimų, į kuriuos plūdo ne tik verslininkai, bet ypač – kairieji politikai. Net ir šiaip atsargus G.Kirkilas buvo etatinis V.Romanovo svečias. V.Romanovo vakarėlius ir jo žmonos garderobą labai tiksliai archyvavo žurnalas „Stilius“. V.Romanovas tapo savu tarp elito, o savu tarp Lietuvos žmonių beveik kad ir tapo nuo žlugimo išgelbėjęs „Žalgirį“. Tad dažnas lietuvis šaiposi iš slebizavojančio V.Romanovo, bet kepurę nukelia. Juk vis dėlto išgelbėjo....
Ir keletą laikraščių ponas V.Romanovas turi. Bet ramybės jam tai jau nebegarantuoja. Užtat V.Uspaskicho ir kitų politinių veikėjų pavyzdys įkvepia – daro, ką nori ir kaip nori, ir nieko niekas nekonfiskuoja ir nesugeba nubausti. Nesugeba nubausti net už tai, ką viešai pats V.Uspaskichas pripažįsta – kad Darbo partiją iš savo kišenės grynais rėmė...
Tarp kitko, juk kažkada V.Uspaskichas irgi partiją sukūrė iš konfederacijos narių ir savo darbuotojų. Tad turėti partiją, o su ja – bent keletą vietų Seime yra labai naudinga. Tampi išties įtakingas. Lietuviškas oligarchas.
Žinoma, dar reikia į tą Seimą patekti. Bet čia gali nebūti labai ir sudėtinga – juk Lietuvoje niekas į priemones nekreipia dėmesio. Atsikvoši tik tada, kai yra rezultatas.
