Menas pro mišką matyti medžius(2)
Bėgdami nuo išorinių pavojų, galime atsimušti į dar didesnes grėsmes šalies viduje.
Neseniai vienam valdančiajai partijai artimam žmogui pasakiau manąs, kad dabartinė Vyriausybė pernelyg sureikšmina makroekonomikos reikalus. Sakiau, kad už tų mums, visuomenei, nuolat primenamų BVP, valstybės skolos procentų, už prekybos balanso ir kitokių rodiklių vingrios dinamikos dažnai neįmanoma įžvelgti paprasto mūsų piliečio, jo kasdienių rūpesčių, o dažnai ir vargų. Man paprieštaravo, kad svarbiausia – valstybės finansai. Esą, jei prisiskolintume kasdieniams poreikiams tenkinti, tai parazituotume ateinančių kartų sąskaita. Atseit kad mūsų vaikaičiai nevargtų, kaip neišvengiamai vargs švaistūnų italų ir graikų palikuonys, dabar turime susiveržti diržus.
Net šiuolaikiniai kompiuteriai negali užtikrintai apskaičiuoti ateities. Tad pasilieku sau teisę visiškai voliuntaristiškai prognozuoti, kad, nepaisant daug griežtesnės nei Pietų šalyse mūsų valstybės finansų politikos, vaikaičiai tose šalyse vis viena gyvens geriau už mūsiškius. O estų – tai jau tikrai. Ir, drįstu teigti, ne dėl dar griežtesnės Šiaurės kaimynų valstybės finansų politikos. Ne! Geresnis estų vaikaičių gyvenimas bus dėl to, kad ir už mus dar labiau taupydami, ir juodai dienai atidėdami estai net geriausiais mūsų ekonomikai laikais savo bibliotekoms skyrė (santykinai, o gal ir absoliučiai) keliskart daugiau pinigų viešųjų bibliotekų fondams papildyti.
Apie šį savo atradimą pranešiau pašnekovui visiškai rimtai, be jokios suktos ironijos. Nesu visiškai tikras, bet manau, kad jis suprato, jog kalbėjau ne tiek apie mūsų dieną naktį valstybės finansus gelbstinčios Vyriausybės (pagarba jai už tai!) požiūrį į viešąsias šalies bibliotekas, kiek apie jos sugebėjimą be miško matyti dar ir medžius. O tuo sugebėjimu abejoti esama nemenko pagrindo. Dėl bent dviejų priežasčių.
Pirmoji tų priežasčių – Vyriausybėje akivaizdžiai įsigalėjęs technokratinis-fiskalinis mąstymas, kai valstybė – jau nebe piliečiai, o procentai ir vienetukai su nuliukais (iš tiesų – tai nuliukai su vienetukais po kablelio) perkaitusio kompiuterio pagrindinėje plokštėje. Ar aš Vyriausybės retorikos klausausi ne iš tos plokštelės?
Antroji priežastis – nenumaldomas dešiniojo politinio sparno polinkis pačią valstybę kelti aukščiau žmonių. Reikia sutikti, kad Lietuva iš tiesų nuolat yra mums nedraugiškų jėgų taikiklyje ir kad privalu sutelktomis jėgomis kuo greičiau likviduoti kuo daugiau tų išorės pavojų. Arba bent jau nuo jų išsisukti, jei kam žodis „likviduoti“ pasirodytų per smarkus.
Bet bėda tokia, kad, bėgdami nuo tų išorinių pavojų, galime atsimušti į dar didesnes grėsmes šalies viduje. Kitaip sakant, šventos kovos įkarštyje tas grėsmes tiesiog pražiopsoti. Juk jau ir šiandien nevyniojant žodžių į vatą galima drąsiai teigti, kad šalia vėl galvą įžūliai keliančios tradicinės Penktosios kolonos valstybėje vis stiprėja ir dar vienas keistas jos variantas – nusivylusiųjų gretos. Lengva ranka ir tą nusivylimą galima „pripaišyti“ svetimai propagandai, bet ar tai nebus panašu į stručio galvą smėlyje?
Ar vien tik priešiškos jėgos (jeigu jos čia iš viso kuo dėtos) lėmė, kad pagal daugelį žmonių gerovės rodiklių velkamės Europos Sąjungos uodegoje? Ar kas iš užsienio primoko mūsų emigrantus pirmai progai pasitaikius sakyti, kad gal net labiau už padorų atlyginimą svetimose (daugeliui – jau ir nebesvetimose) šalyse jie vertina pagarbą jų asmeniui? O juk tai pirmiausia pastebi tie buvę mūsiškiai, kurie ir čia nebuvo patys paskutiniai!
Ir, deja, ne patys paskutiniai išvažiavę.
