M.K.Čiurlionio žinia: pasaulis yra didis, gražus ir prasmingas
V.Landsbergis: „Čiurlionio muzika kupina signalų, einančių iš pačių žmogiškosios būties gelmių“. Andriaus Ufarto (BFL) nuotrauka
Vakar Prezidentūroje iškilmingai įteiktos šių metų Nacionalinės kultūros ir meno premijos. „Atgimimas” jau supažindino skaitytojus beveik su visais premijos laureatais. Šiandien siūlome pokalbį su muzikologu, politiku Vytautu Landsbergiu, kuriam premija paskirta už Lietuvoje ir pasaulyje nuosekliai plėtojamą čiurlionianą.
– Profesoriau, kada ir kaip užsimezgė Jūsų ryšys su M.K.Čiurlioniu? Studijų metais, kai Jums dėstė jo sesuo Jadvyga Čiurlionytė, ar anksčiau?
– Tikriausiai, kai buvau dar nesąmoningas. Ką jau atsimenu – tai, kad tėvų namuose Kaune, Donelaičio g. 16, spoksodavau į paveikslą ant sienos, kuriame vyniojosi dūmų sruogos, šviesi ir tamsi, ir tamsioji sudarė tarsi būtybės, grėsmingos galvos kontūrą. Ta „galva“ vis traukdavo mano dėmesį ir tada, kai jau pradėjau eiti į mokyklą. Gerokai vėliau sužinojau, kad tai M.K.Čiurlionio paveikslas „Auka“, o jau beveik apysenis, kai rašiau monografiją „Čiurlionio dailė“ (ji patobulinta įėjo į dabar premijuotą „Visas Čiurlionis“), išsiaiškinau, kad tai reta, galbūt viena dviejų išlikusių, to paveikslo reprodukcija, beveik Čiurlionio laikų. Ypatinga – nespalvota, tačiau raiškiai tonuota. Kitą esu matęs pas amžinaatilsę E.Rucevičienę.
Kai pradėjau mokytis skambinti – man dar gimnazijoje būnant – atsirado Čiurlionio muzika, lengvesnieji preliudai. Netrukęs varčiau ir 1938 m. kolektyvinę monografiją, redaguotą P.Galaunės, su gražiomis reprodukcijomis; o konservatorijoje Vilniuje pradėjau lankyti Jadvygos Čiurlionytės lietuvių liaudies muzikos paskaitas, susidraugavome, pasakodavo studentėliui apie savo brolį. Baigdamas jau skambinau jo rankraščiuose tebegulinčius nežinomus kūrinius. Apie šį metą ne kartą esu pasakojęs ir rašęs.
– Sovietų okupacijos metais M.K.Čiurlionio vertinimas ilgainiui keitėsi nuo beveik visiško draudimo iki pripažinimo esant tam tikra sovietų Lietuvos vertybe. Kaip įvyko tas lūžis? Kodėl M.K.Čiurlionio kūryba „tiko” net ir sovietinei ideologijai?
Manau, juntu, kad M.K.Čiurlionio kūryba XX a. lietuvių kultūrai nejučia tapo galingu apvaisinančiu ir padrąsinančiu šaltiniu. Kaip tai bus toliau, jau šimtui metų praėjus po M.K.Čiurlionio mirties, pamatysime.
– Ideologija kai kuriais atžvilgiais po J.Stalino mirties darėsi mažiau sukalkėjusi, Lietuvoje ir ideologams gal išsaugojus kruopelę patriotizmo, be to, pasinaudojanti gelbstinčiais autoritetų posakiais (M.Gorkio, R.Rolland’o); kita vertus, ir valdžia turėjo susivokti, kad dogmatinis Čiurlionio atmetimas – visiška kvailystė. Maskvoje ir ypač Leningrade dar buvo senųjų inteligentų, kurie prisimindavo M.K.Čiurlionio pomirtines parodas kaip ypatingą jų jaunystės reiškinį. Vieno jų, profesoriaus J.Tiulino, šiek tiek (formaliai) vadovaujamas rašiau disertaciją.
– Pasakodamas apie savo paveikslą „Karaliai, pasaka” M.K.Čiurlionis neva sakęs, kad karalių laikomas švytintis daiktelis – lietuviškas kaimas, spindintis pasauliui savo savotiška lietuviška kultūra. Dabar jau pati M.K.Čiurlionio kūryba yra tas savotiškas lietuviškos kultūros „spindintis daiktelis”, stebinantis pasaulį. O ar tapo M.K.Čiurlionio kūryba XX a. lietuvių kultūrai idėjų šaltiniu, tapatumo pagrindu? Galbūt ji liko kultūrinio vyksmo nuošalėje dėl savo išskirtinio savotiškumo? Kokį regite M.K.Čiurlionio vaidmenį XXI a. lietuvių kultūroje?
– Manau, juntu, kad ji nejučia tapo galingu apvaisinančiu ir padrąsinančiu šaltiniu. Kaip tai bus toliau, jau šimtui metų praėjus po Čiurlionio mirties, pamatysime.
– Kokią žinią per M.K.Čiurlionį Lietuva skelbia pasauliui?
– Kad pasaulis yra didis, gražus („nors ir baisus“ – čia Čiurlionio žodis) ir prasmingas. Verta gyventi, kentėti ir gėrėtis.
– Ar pats M.K.Čiurlionis laikė save talentingu kūrėju, ar iki pat pabaigos abejojo savo talentu?
– Jautė, kad eina teisingu keliu, kurio neatsisakysiąs, ir krimtosi, kad medžiaga nepasiduoda; peikė save dėl „negabumo“, net išraiškos šiurkštumo!
– Dažnai skamba tokie šiandienos lietuvio savijautos apibūdinimai – nusivylimas, pasitikėjimo savimi stoka. Ar M.K.Čiurlionio kūryba, jo asmuo galėtų tapti XXI a. lietuviams didžiavimosi, pasitikėjimo savimi šaltiniu? O gal vienintelio tautos genijaus tragiškai nutrūkusi kūryba ir gyvenimas kaip tik kelia daugiau širdgėlos dėl tokios likimo skriaudos tautai, apmaudo dėl neįgyvendintų galimybių?
– Turėjome nepaprastą žmogų ir turime nepaprastą palikimą. Turėtume būti paskutiniai savigraužos ir saviniekos, jei dar ir dėl to verktume. Tik imkime, kas palikta.
– Kuo M.K.Čiurlionis turėtų patraukti naująsias Lietuvos kartas?
– Drąsa ir nuoseklumu. Eiti paskui žvaigždę.
– Ar pakankamas dėmesys M.K.Čiurlioniui skiriamas mūsų ugdymo programose? Ko čia labiau trūksta – gilesnio jo kūrybos suvokimo, gal patrauklesnio jos pristatymo jaunuomenei?
– Svarbu ne programos, o „programistai“ – būtent auklėtojai, ugdytojai, kurių programos yra jų širdyse. Kad širdys būtų netuščios.
– Šventinėje TSPMI diskusijoje „Lietuva po 20 metų” vienas studentas labai nuoširdžiai klausė, ar Lietuva tikrai turi ką gero parodyti pasauliui. Atsakydamas kultūros ministras A.Gelūnas, be kita ko, priminė prieš keletą metų milžiniško pasisekimo sulaukusią M.K.Čiurlionio parodą Milane. Ar tokios M.K.Čiurlionio parodos svarbiausiose pasaulio galerijose galėtų tapti viena Lietuvos kultūros ekspansijos pasaulyje krypčių?
– Viena krypčių – taip. Bet turime ir kitų nepaprastų dalykų, „tik sparnus mums karpo šaltas nepasitikėjimas visur aplinkui“ – čia irgi Čiurlionio žodžiai.
