Daiva Repečkaitė [Užsienyje]
JAV išėjo. Skausmas liko
Praėjo 30 metų nuo Vietnamo karo pabaigos.
Vietnamo karas greičiausiai visada bus viena iš skaudžiausių žmonijos istorijos žaizdų. Praėjo jau 30 metų nuo Vietnamo suvienijimo, bet šalis vis dar jaučia karo padarinius. Skurdas, nelygybė ir kare naudotų priemonių pasekmės neleidžia šaliai atsistoti ant kojų.
1975 m. du išlaisvinimo pajėgų tankai įsibrovė į Saigoną pietų Vietnamo sostinę (dabar Ho Ši Minas) ir užbaigė 30 metų trukusį konfliktą tarp amerikiečių remiamo režimo ir komunistų. Per tą laiką jau užaugo nauja karta, kuri nebeprisimena karo. 1995 m. buvo atkurti JAV ir Vietnamo diplomatiniai santykiai, 2000 m. pasirašyta prekybos sutartis, šalyje jau veikia rinkos ekonomika. Amerikiečių kompanijos sėkmingai investuoja Vietname, o vietinis verslas taip pat atsigauna. Dabar Amerika yra didžiausia Vietnamo eksporto rinka, ir abi šalys daugiau ginčijasi dėl muitų nei dėl karo nusikaltimų.
Kaip atkreipia dėmesį žurnalas The Economist, konfliktas tarp šiaurės ir pietų Vietnamo dabar stipresnis nei tarp Vientamo ir JAV. Pietų Vietnamas dabar klesti, o šiaurė stipriai atsilieka. Amerika pralaimėjo, kapitalizmas laimėjo, rašo The Economist. Ho Ši Mino kraštovaizdyje akį traukia ne tik įamžinti garsieji du tankai, bet ir tarptautinių korporacijų iškabos. Karas atskleidė ir taip didelius skirtumus tarp šiaurės ir pietų vietnamiečių, ir juos įveikti vis dar sunku. Palankios gamtinės sąlygos, ryšiai su užsienyje gyvenančiais vietnamiečiais, mažiau per karą suniokota ir ilgesnė kapitalizmo patirtis lemia, kad pietūs lengviau priima valdžios reformas. Esama ir didelių skirtumų tarp centro ir periferijos. Siekdama aplyginti skirtumus, valdžia bando aukščiausius postus apylygiai padalyti abiejų regionų atstovams.
Vis dėlto nei įkvepiantis gyvenimo pagerėjimas, leidžiantis tikėti pažanga, nei ekonominė bei socialinė nelygybė, skurdas ir kiti vadinamosioms trečiojo pasaulio šalims būdingi sunkumai dar nėra išbaigtas Vietnamo dabarties paveikslas. Kad ir kaip The Economist apžvalgininkams ir daugumai tarptautinės bendruomenės norėtųsi tikėti, kad istorijos ratas tvarkingai sukasi toliau ir laikas jau spėjo užgydyti karo žaizdas, nei ganėtinai didelis ekonomikos augimas, nei ramus politinis klimatas nesugeba ištrinti karo pėdsakų visuomenės lygmeniu. Kaip atkreipia dėmesį BBC apžvalgininkai, JAV ir Vietnamo santykius vis dar komplikuoja neišspręsti klausimai dėl karo nusikaltimų. Tokių kaip liūdnai pagarsėjusios vadinamosios oranžinės medžiagos panaudojimo.
Ypač stiprų herbicidą amerikiečiai naudojo naikindami derlių ir džiungles. Šios idėjos kaina masiški genetiniai defektai. Chemikalas sužalojo daugybę paprastų žmonių kaip atkreipia dėmesį Vietnamo oranžinės medžiagos aukų asociacijos atstovas ir buvęs Vietnamo Raudonojo kryžiaus pirmininkas Nguyenas Trong Nhanas, pačių skurdžiausių ir pažeidžiamiausių. Anot jo, nuodų panaudojimą galima kaltinti dėl Vietnamo ekonominio atsilikimo. Oranžinė medžiaga suniokojo ne tik gamtinius išteklius, bet ir daugybės žmonių likimus.
Aukų susivienijimas dabar siekia, kad chemikalo panaudojimas būtų pripažintas karo nusikaltimu. 2004 m. asociacija padavė oranžinės medžiagos gamintojus į teismą.
Tačiau praėjusį mėnesį JAV Federacinis teismas atmetė ieškinį, nes cheminio preparato naudojimas nepažeidė to meto tarptautinės teisės. Nenoras pripažinti šį nusikaltimą yra neišspręstas JAV ir Vietnamo santykių klausimas, bet tarptautinė bendruomenė kol kas tyli.
Per karinę operaciją JAV kariniai daliniai paskleidė 80 mln. litrų nuodų. Tai buvo ne tik minėtoji oranžinė, bet ir rožinė, žalia ir balta medžiagos. Bet oranžiniai nuodai buvo naudojami plačiausiai jie paskleisti net ant dešimtadalio šalies ploto. Slapčia chemikalai naudoti ir kaimyninėje Kambodžoje. Oranžinėje medžiagoje ypač gausu dioksinų, kurie labai nuodingi žmonėms. Dioksinai kaupiasi organizme ir sukelia vėžį. Visi žmonės, kurie vartojo maistą ar vandenį iš užterštų plotų, gavo didelę nuodų dozę. Net tie, kurie nebuvo gimę per pražūtingas atakas, kenčia nuo gausybės ligų. Ypač daug gimsta vaikų, turinčių fizinių ir psichinių negalių, daug dažniau serga vėžiu.
Vietnamo gydytojai net neabejoja, kad visa tai dėl amerikiečių panaudotų nuodų. Praėjusiame dešimtmetyje kanadiečių mokslininkų atlikta ekspertizė patvirtino, kad dioksinai keliauja visais maitinimosi grandinės lygmenimis. Dioksinų koncentracija dirvožemyje 13 kartų didesnė nei leistina, o žmonių organizmuose net 20 kartų.
Japonų atliktas tyrimas parodė, kad užterštų vietų vaikai tris kartus dažniau gimsta su skilusiais gomuriais ar per daug pirštų, tiek pat kartų didesnė psichinės negalios tikimybė.
Aukos, kenčiančios nuo įvairiausių ligų ir auginančios apsigimusius vaikus, bergždžiai reikalauja politikų dėmesio. Labiausiai pažeistų rajonų gyventojams tiekiamas maistas, tikintis taip juos nutildyti. Kaip minėta, JAV jau normalizavo santykius su Vietnamu prieš 10 metų. Gal dėl tų normalių santykių nė vienas valdžios atstovas nei JAV, nei Vietname nekalba apie nuodų sukeltą nelaimę.
Praėjusiais metais bendras JAV ir Vietnamo projektas, pagal kurį turėjo būti ištirti chemikalo panaudojimo padariniai, buvo atšauktas. Tačiau 1984 metais chemikalo gamintojai sumokėjo kompensacijas amerikiečių karo veteranams. JAV nebūtų nieko sunkaus įvykdyti bent jau plataus masto humanitarinę misiją, kokią vykdo kitose šalyse, ir nors taip padėti aukoms. Bet ir Vietnamo valdžia taip bijo sugadinti gerus santykius su įtakingąja kaimyne, kad nesiima paspausti buvusių priešininkų.
Vietnamas nėra iš tų valstybių, kurios politinėje arenoje turi svarų balsą. Todėl šaliai ir jos gyventojams belieka du būdai: arba tyliai nukęsti senas nuoskaudas ir gyventi toliau, arba mėginti jas iškelti į paviršių ir vis tiek gyventi toliau. Karas pamažu tampa istoriniu įvykiu, o skurde skęstančios jo aukos paprastai neturi galimybės pareikalauti, kad į jas atkreiptų dėmesį. Ir vis dėlto jei JAV pripažintų savo praeities nuodėmes, tai būtų ženklas pasauliui, kad joms tikrai rūpi teisingumas ir pasaulio ateitis. Tai jos ir bando įrodyti.
|
