Apie musArchyvasReklamaPrenumerataKontaktai pradi
Atgimimas.lt - Nepriklausomas politikos portalas
2010 m. liepos 30 d., penktadienis Paieška:
Rubrikos
Temos
Aktualijos
Redakcijos nuomonė
Pokalbis
Užsienyje
Ekonomika
Nuomonė
Studija
Straipsniai
"Atgimimo" archyvas
  1988 - 2008 m. "Atgimimo" straipsnių archyvas  
Portalą remia:
 
 
Archyvas

-- "Atgimimas", 2007 m. vasario 9-15 d. Nr. 6 (927)
Daiva Repečkaitė [Nuomonė]

Liberalų „Ką daryti?”

Apie potradicinio žmogaus projekto pavojus.

„1989 metais vienas amerikiečių politologas išgalvojo teoriją apie istorijos pabaigą, pagal kurią istorija pasibaigusi būtent 1989 metais, nes šiuolaikinis mokslas bei naujos ryšių priemonės leido kurti žmonių gerovę, o visuotinė gerovė yra demokratijos garantas [...]. Tačiau tūlas žmogus tos teorijos nežinojo ir tarsi niekur nieko toliau kūrė istoriją.”
Patrik Ourednik, „Europeana”

Karų, moralinės krizės ir sumaišties paženklintame šiandienos pasaulyje kai kuriuos mąstytojus, atrodo, gelbsti tik rožinė svajonė apie tai, kad vieną dieną pasaulyje vis tiek nugalės pažanga, racionalumas ir „tikrosios” vertybės, kurios yra pagarba individui, tolerancija ir sutarimas. Gal ir gražu. Gal ir geriau nei nuolat skųstis, jog visas pasaulis eina į pražūtį, ir jau antrą šimtmetį nuolatos zyzti apie Vakarų dekadansą. Tačiau laikas pripažinti, kad tai – ideologija ir svajonė, o ne teorija, galinti paaiškinti visuomenės procesus.

Praeitame „Atgimimo” numeryje buvo pateiktas JAV politikos filosofo, nuo neokonservatorių pastaruoju metu nutolusio Francis Fukuyamos (Frensio Fukujamos) amerikietiškas receptas, kaip Europai gydytis nuo nenusisekusio multikultūralizmo pasekmių. Geriau įsiskaičius, pasiūlymas turėtų kelti nerimą – nejaugi atgyja žmogaus perkūrimo idėja?

Liberalizmo teisė paprasta: nepakenk. Ir žmogaus traktavimas paprastas: visi laisvi ir lygūs, na, nelygybė galima tik dėl protinių sugebėjimų, gabumų parduoti savo darbo jėgą, paveldėjimo, socialinės padėties... ir viso kito, bet iš principo visi lygūs. Į „visus” įeina ir F.Fukuyamos minimi imigrantai. Atrodo, kad autorius jiems pasiūlytų tokią vietą liberaliame rojuje: galima ryšėti spalvingas skaras (jei nedengia veido), kepti kebabus, porą kartų per metus pademonstruoti apeiginius šokius, kad neva plataus akiračio vakariečiai pažiūrėtų, kaip gyvena romantiški laukiniai, dalyvauti diskusijose apie toleranciją ir pasakoti, kaip pavyko suderinti savo etninį palikimą su vakarietišku išsilavinimu.

Sąrašas beveik baigtinis. Principas „nepakenk” čia įgyja kitokią reikšmę. Pakenkti negalima ne tik kitam visuomenės nariui, bet ir nusistovėjusiai socialinei tvarkai bei vyraujančiai ideologijai. Kadangi ne visos individų grupės vienodai „susipratusios”, reikia jas suranguoti pagal tai, kokia apimtimi jos išpažįsta liberalias dogmas. Tos, kurioms tinka vyraujanti ideologija, gali išpažinti ir savo tikėjimą. Tos, kurioms kažkas nepatinka, gali tik kepti kebabus. Ir ko joms būti nepatenkintoms? Juk Vakarai išlaisvins individą – suteiks lygybę su kitais, nuplėš hidžabą, išmokys šaipytis iš to, kas šventa, įpils degtinės, pakvies į svingerių klubą. Emancipuokitės!

Vieniems liberaliame rojuje skirta emancipuotis, kitiems – praturtėti. Tipiškas išsilavinęs vakarietis pietauja kinų restorane, lanko jogos kursus, su draugais diskutuoja apie islamistų terorizmą ir kalbas pradeda fraze: „Kaip sako mano geras draugas, kuris, beje, yra juodaodis musulmonas...” Jis įsivaizduoja esąs pakilęs virš tautybių ir religijų, palikdamas „archajiškus žaidimėlius” tiems atsilikusiems, kuriuos iš savo geraširdiškumo toleruoja, ir nepamiršta pabrėžti, kad kiekvienas gyvenimo būdas nusipelno tolerancijos.

JAV – akivaizdžiausias liberalaus rojaus įsikūnijimas, kasmet pritraukiantis tūkstančius „vargšelių” nejudamos traukos principu. Todėl ir Europai, į kurią, beje, kasmet veržiasi daugybė imigrantų, kurie ne ieško gerovės, o gelbsti savo gyvybę, siūlomas toks receptas – integruoti.
Išmokyti ir apšviesti, kaip elgtis ir kaip tikėti teisinga, priimti į savo gretas, ir iš Prancūzijoje atsidūrusio musulmono padaryti, pavyzdžiui, alžyriečių kilmės prancūzą.
Tai būtų „naujasis žmogus” – su kultūriniais paspalvinimais, bet ir liberaliomis vertybėmis. „Naujasis žmogus” būtų „potradicinis”, „poreliginis” ir „pokultūrinis” tolerantiškas vakarietis.

Rodos, ir mes visomis išgalėmis einame šio idealo link. Ir taip stengiamės kopijuoti toliau pažengusius vakariečius, kad negirdime ausyse tyliai zvimbiančio klausimo: „Kur man tai matyta?” Tas klausimas turėtų atsirasti savaime iš mūsų istorinės patirties. Juk mes ką tik išsivadavome iš vienos tokios imperijos, kuriančios „naująjį žmogų”. Tai buvo valstybė, lipdanti „komunistų tautą” su „pilietine religija”, kurioje išnyktų etniniai skirtumai, visos tautos maišytųsi tarpusavyje ir tik kartais parodytų vienos kitoms savo folklorą. Kartu visi individai, peržengę bet kokius barjerus, petis į petį dirbtų tautos labui, visi būtų laimingi ir integruoti. O visokiems „įtartiniems elementams”, tokiems kaip Pabaltijo „nacionalistai”, dvasininkai, sistemos kritikai ir kiti, buvo numatyta vieta komunistinio rojaus paribiuose.

Nepavyko. „Iš kur tiek kvailumo šiems primityviems žmogeliams, kad vis laikosi įsikibę savo tradicijų?” – galėjo tuomet pagalvoti koks „potradicinis” komunistas intelektualas. „Iš kur tiek kvailumo imigrantams lengva ranka atmesti liberalaus rojaus malonumus?” –
klausia „potradicinis” kapitalistinių Vakarų intelektualas.
Bet mes šių dviejų panašumo nematome, nes antrasis juk išpažįsta tą „gerąją”, tą „teisingąją” ideologiją. Tą nugalėjusią – taip būtų tiksliau.

Iš tikrųjų liberalu būtų nuvalyti apnašas nuo sveiku protu paremto liberalizmo tėvų principo „nepakenk [kitam individui]” ir būti tolerantiškiems iki galo – leisti skirtingoms bendruomenėms pačioms įgyvendinti savo teisingumo sampratą. Bėda tik ta, kad nuo vyraujančio modelio nukrypstanti teisingumo samprata kuriant teoriją nebuvo numatyta. O šiuolaikiniams jos propaguotojams taip ir knieti timptelėti už rankos tuos, kurie „nesusivokia”, kaip teisingai emancipuotis.

Grįžti

 
© 2002-2010 Atgimimas. Visos teisės saugomos.
 
--Skaitytojams
El. paštas:
Slaptažodis:
įsiminti mane šiame kompiuteryje
Priminti slaptažodį
Registruotis. Kodėl?
Apie mus | Archyvas | Reklama | Prenumerata | Kontaktai
Temos | Aktualijos | Redakcijos nuomonė | Pokalbis | Užsienyje | Ekonomika | Nuomonė | Studija
 
Autorinės teisės | Privatumo politika