Daiva Repečkaitė [Nuomonė]
Liberalų Ką daryti?
Apie potradicinio žmogaus projekto pavojus.
1989 metais vienas amerikiečių politologas išgalvojo teoriją apie istorijos pabaigą, pagal kurią istorija pasibaigusi būtent 1989 metais, nes šiuolaikinis mokslas bei naujos ryšių priemonės leido kurti žmonių gerovę, o visuotinė gerovė yra demokratijos garantas [...]. Tačiau tūlas žmogus tos teorijos nežinojo ir tarsi niekur nieko toliau kūrė istoriją.
Patrik Ourednik, Europeana
Karų, moralinės krizės ir sumaišties paženklintame šiandienos pasaulyje kai kuriuos mąstytojus, atrodo, gelbsti tik rožinė svajonė apie tai, kad vieną dieną pasaulyje vis tiek nugalės pažanga, racionalumas ir tikrosios vertybės, kurios yra pagarba individui, tolerancija ir sutarimas. Gal ir gražu. Gal ir geriau nei nuolat skųstis, jog visas pasaulis eina į pražūtį, ir jau antrą šimtmetį nuolatos zyzti apie Vakarų dekadansą. Tačiau laikas pripažinti, kad tai ideologija ir svajonė, o ne teorija, galinti paaiškinti visuomenės procesus.
Praeitame Atgimimo numeryje buvo pateiktas JAV politikos filosofo, nuo neokonservatorių pastaruoju metu nutolusio Francis Fukuyamos (Frensio Fukujamos) amerikietiškas receptas, kaip Europai gydytis nuo nenusisekusio multikultūralizmo pasekmių. Geriau įsiskaičius, pasiūlymas turėtų kelti nerimą nejaugi atgyja žmogaus perkūrimo idėja?
Liberalizmo teisė paprasta: nepakenk. Ir žmogaus traktavimas paprastas: visi laisvi ir lygūs, na, nelygybė galima tik dėl protinių sugebėjimų, gabumų parduoti savo darbo jėgą, paveldėjimo, socialinės padėties... ir viso kito, bet iš principo visi lygūs. Į visus įeina ir F.Fukuyamos minimi imigrantai. Atrodo, kad autorius jiems pasiūlytų tokią vietą liberaliame rojuje: galima ryšėti spalvingas skaras (jei nedengia veido), kepti kebabus, porą kartų per metus pademonstruoti apeiginius šokius, kad neva plataus akiračio vakariečiai pažiūrėtų, kaip gyvena romantiški laukiniai, dalyvauti diskusijose apie toleranciją ir pasakoti, kaip pavyko suderinti savo etninį palikimą su vakarietišku išsilavinimu.
Sąrašas beveik baigtinis. Principas nepakenk čia įgyja kitokią reikšmę. Pakenkti negalima ne tik kitam visuomenės nariui, bet ir nusistovėjusiai socialinei tvarkai bei vyraujančiai ideologijai. Kadangi ne visos individų grupės vienodai susipratusios, reikia jas suranguoti pagal tai, kokia apimtimi jos išpažįsta liberalias dogmas. Tos, kurioms tinka vyraujanti ideologija, gali išpažinti ir savo tikėjimą. Tos, kurioms kažkas nepatinka, gali tik kepti kebabus. Ir ko joms būti nepatenkintoms? Juk Vakarai išlaisvins individą suteiks lygybę su kitais, nuplėš hidžabą, išmokys šaipytis iš to, kas šventa, įpils degtinės, pakvies į svingerių klubą. Emancipuokitės!
Vieniems liberaliame rojuje skirta emancipuotis, kitiems praturtėti. Tipiškas išsilavinęs vakarietis pietauja kinų restorane, lanko jogos kursus, su draugais diskutuoja apie islamistų terorizmą ir kalbas pradeda fraze: Kaip sako mano geras draugas, kuris, beje, yra juodaodis musulmonas... Jis įsivaizduoja esąs pakilęs virš tautybių ir religijų, palikdamas archajiškus žaidimėlius tiems atsilikusiems, kuriuos iš savo geraširdiškumo toleruoja, ir nepamiršta pabrėžti, kad kiekvienas gyvenimo būdas nusipelno tolerancijos.
JAV akivaizdžiausias liberalaus rojaus įsikūnijimas, kasmet pritraukiantis tūkstančius vargšelių nejudamos traukos principu. Todėl ir Europai, į kurią, beje, kasmet veržiasi daugybė imigrantų, kurie ne ieško gerovės, o gelbsti savo gyvybę, siūlomas toks receptas integruoti.
Išmokyti ir apšviesti, kaip elgtis ir kaip tikėti teisinga, priimti į savo gretas, ir iš Prancūzijoje atsidūrusio musulmono padaryti, pavyzdžiui, alžyriečių kilmės prancūzą.
Tai būtų naujasis žmogus su kultūriniais paspalvinimais, bet ir liberaliomis vertybėmis. Naujasis žmogus būtų potradicinis, poreliginis ir pokultūrinis tolerantiškas vakarietis.
Rodos, ir mes visomis išgalėmis einame šio idealo link. Ir taip stengiamės kopijuoti toliau pažengusius vakariečius, kad negirdime ausyse tyliai zvimbiančio klausimo: Kur man tai matyta? Tas klausimas turėtų atsirasti savaime iš mūsų istorinės patirties. Juk mes ką tik išsivadavome iš vienos tokios imperijos, kuriančios naująjį žmogų. Tai buvo valstybė, lipdanti komunistų tautą su pilietine religija, kurioje išnyktų etniniai skirtumai, visos tautos maišytųsi tarpusavyje ir tik kartais parodytų vienos kitoms savo folklorą. Kartu visi individai, peržengę bet kokius barjerus, petis į petį dirbtų tautos labui, visi būtų laimingi ir integruoti. O visokiems įtartiniems elementams, tokiems kaip Pabaltijo nacionalistai, dvasininkai, sistemos kritikai ir kiti, buvo numatyta vieta komunistinio rojaus paribiuose.
Nepavyko. Iš kur tiek kvailumo šiems primityviems žmogeliams, kad vis laikosi įsikibę savo tradicijų? galėjo tuomet pagalvoti koks potradicinis komunistas intelektualas. Iš kur tiek kvailumo imigrantams lengva ranka atmesti liberalaus rojaus malonumus?
klausia potradicinis kapitalistinių Vakarų intelektualas.
Bet mes šių dviejų panašumo nematome, nes antrasis juk išpažįsta tą gerąją, tą teisingąją ideologiją. Tą nugalėjusią taip būtų tiksliau.
Iš tikrųjų liberalu būtų nuvalyti apnašas nuo sveiku protu paremto liberalizmo tėvų principo nepakenk [kitam individui] ir būti tolerantiškiems iki galo leisti skirtingoms bendruomenėms pačioms įgyvendinti savo teisingumo sampratą. Bėda tik ta, kad nuo vyraujančio modelio nukrypstanti teisingumo samprata kuriant teoriją nebuvo numatyta. O šiuolaikiniams jos propaguotojams taip ir knieti timptelėti už rankos tuos, kurie nesusivokia, kaip teisingai emancipuotis.
|
