-- "Atgimimas", 2007 m. liepos 20-26 d. Nr. 29 (950)

Daiva Repečkaitė [Aktualijos] „Nenorime būti kaimynai“ Ukraina priima Europos Sąjungos teikiamą paramą, bet nenori būti laikoma tik šalia Europos esančia šalimi. „Mes nenorime būti po Europos kaimynystės politikos skėčiu, nes nesame Europos kaimynai“, – iš įvairių Europos Sąjungos šalių susirinkusiems žurnalistams ne kartą pabrėžė Ukrainos ambasadoriaus prie ES pavaduotojas politiniams klausimams Konstiantinas Jelisiejevas. Ukrainos, kuri, kaip ir Lietuva bei dar kelios šalys, teigia savo teritorijoje turinti geografinį Europos centrą, politikai, diplomatai ir nemažai eilinių gyventojų nesutinka, kad jų valstybei į Europą reikia „eiti“. Jų nuomone, savo kultūra, mentalitetu ir gyvenimo supratimu Ukraina iš Europos niekada ir nebuvo pasitraukusi. „Bent jau pavadinkite tai Europos Sąjungos kaimynystės politika“, – piktinasi K.Jelisiejevas. Vėliau jis su ukrainietišku atvirumu ir diplomatams nebūdingu įkarščiu dar pareikš, kad nenori, jog jo valstybė būtų priglobta po tuo pačiu politikos skėčiu kaip ir Libija, Sirija ir panašios šalys. Bet ar tikrai ukrainiečiai, savo supratimu, jau seniai esantys Europoje, pasirengę būti Europos Sąjungoje? Pripažįstama, kad, skirtingai nei NATO ar Pasaulio prekybos organizacija, ES turi tapatybės komponentą, pradėtos derybos ir juo labiau narystė yra laikoma tam tikru valstybės „civilizuotumo“ sertifikatu, nes ES nepriima nepatikimų demokratijų ir neveikiančių ekonomikų. Ukraina didžiuojasi, kad po „oranžinės“ revoliucijos jau išmoko keletą europietiškų pamokų – paskutinę politinę krizę pavyko išspręsti be smurto. Šalis ne tik jau keletą metų derina savo įstatymus prie ES teisinės bazės, bet ir greitai, vos tik taps Pasaulio prekybos organizacijos nare, turėtų pasirašyti laisvosios prekybos sutartį su Europos Sąjunga, šalis prisijungė prie ES taikos palaikymo operacijų Bosnijoje ir Hercegovinoje, aktyviai dalyvauja misijoje Padnestrėje. Ukrainos diplomatų teigimu, finišo tiesiojoje jie mato tik narystę – ne kaimyniškus santykius. Europa jungia visuomenę Pasak EK išorės santykių komisarės Benitos Ferrero–Waldner atstovės spaudai Christiane Hohmann (Kristian Homan), galima pasidžiaugti, kad Ukrainoje bendradarbiavimo su ES, supaprastinto vizų režimo ir santykių su ES intensyvėjimo klausimai nėra tie, kurie skaidytų visuomenę ir politikus. Skiriasi tik supratimas, koks turėtų būti reformų greitis. Kaip įvairių ES šalių žurnalistams kalbėjo K.Jelisiejevas, ištrūkusi iš Sovietų Sąjungos, susiskaldžiusi pagal regionus ir etninę priklausomybę Ukraina gali būti suvienyta tik pažado būti pripažinta Europos nare. „Europos ideologija – vienintelė ideologija, galinti suvienyti Ukrainos visuomenę“, – kalbėjo diplomatas. Partijai „Mūsų Ukraina“ priklausanti politikė Natalija Prokopovič įsitikinusi, kad į eurointegraciją kiekviena politinė jėga įdeda savo turinį. Nepaisant to, net tarpusavio nesutarimų draskomos partijos yra pajėgios susivienyti ir dirbti, kad jų valstybė artėtų prie ES. Politikė pasakoja, kad kai dėl politinės krizės nedirbo parlamentas, birželį prezidentas išleido dekretą, leisdamas parlamentui savaitę dirbti, kad būtų priimti su naryste PPO ir eurointegracija susiję įstatymai, ir politikai dirbo, nustumdami į šalį tarpusavio rietenas. Kaip teigia Kijeve dirbantis vidutinio amžiaus vaistininkas, Europos Sąjunga jam pirmiausiai asocijuojasi su tvarka. „Reikia būti ne kiaulėmis, o žmonėmis, dirbti ir užsidirbti, reikia, kad viskas būtų aišku“, – pasakoja vyriškis, savo įsivaizduojamą europietišką tvarką dar pavadinęs „vokiška“. 21 ir 22 metų jaunuoliai taip pat iš Kijevo „Atgimimui“ teigė, kad, nors ir nesidomi politika, jei būtų referendumas, balsuotų už stojimą į ES ir tikisi, kad jų šalis galiausiai įstos į ekonominį–politinį bloką. Jiems ES asocijuojasi su platesnėmis galimybėmis. Jie mielai važiuotų užsidirbti į bloko nares, bet teigia, kad būtinai sugrįžtų. Apskritai gyventojų samprotavimai apie ES ir jos atveriamas perspektyvas skamba net labai pažįstamai... Ilgas prisitaikymo kelias 2002–aisiais buvo pritarta įstatymo projektui, pagal kurį Ukrainos įstatymai derinami prie ES teisinės bazės. Tarpdepartamentinio koordinavimo taryba Ukrainos teisinės sistemos taikymui prie ES teisinės sistemos veikė dar anksčiau. Ukrainos parlamente (Aukščiausiojoje Radoje) veikia Europos integracijos komitetas. Pradedant automobilių pramone ir baigiant švietimu šalis stengiasi atlikti namų darbus. Tiesa, nebūtinai tam, kad patvirtintų savo europietišką tapatybę. Turint galvoje Rusijos nenuspėjamumą ir faktą, kad su šia milžiniška rinka esama nemažai panašumų, skirtingai nei su ES, su kuria galėtų susiklostyti vienas kito papildymo santykiai, Ukrainos verslas mielai žvalgosi į ekonominį bloką ir tie, kurie tikisi laimėti iš integracijos, patys reikalauja taikyti jo standartus. ES standartų taikymas, nors blokas šiai valstybei net nepažadėjo narystės tolimoje ateityje, yra ne vien Ukrainai būdingas reiškinys. Anot laikraščio „Financial Times“, Europos Sąjunga jau vien savo rinkos patrauklumu dažnai tampa pasaulinių standartų diktuotoja. Gaminių saugumo, finansinio reguliavimo, antimonopoliniai, transporto, telekomunikacijų ir kiti įstatymai įvairiose, net labai tolimose valstybėse neretai modeliuojami pagal ES modelį. Tam yra keletas priežasčių. Pačius tolimiausius ES partnerius, be abejo, suvilioja galimybė patekti į besiplečiančią ES rinką, todėl ryžių augintojai Indijoje, mobiliųjų telefonų kompanijos Bahreine ir žiebtuvėlių gamintojai Kinijoje seka ES įstatymų naujoves ir ne visada noromis, bet nedvejodami jas taiko. Kita priežastis yra ta, kad ES paprastai pasižymi griežtesniu nei kitos rinkos reguliavimu, todėl verslininkai gali būti tikri: jeigu įtiko ES, įtiks bet kam. O ES kaimynės, tokios kaip Šveicarija, Norvegija, Balkanų šalys, Šiaurės Afrikos ir Rytų Europos regionai, nelabai turi kitos išeities, rašo „Financial Times“. ES įstatymų perkėlimas yra vienintelė galimybė joms palengvinti prekybą su ES. Nesunku patikėti, kad aviacijos, įvairios pramonės ir žemės ūkio produktų standartų srityje nuveikta daug. Tačiau plika akimi matyti, kas keičiasi ne taip greitai. Kijevo centre įkurtame didžiuliame turguje, vadinamame besarabiškuoju, ant stalų galima pamatyti išdėliotų mėsos gabalų. Gatvėje kiekvienas norintis gali įsigyti cigarečių – kai kur jos pardavinėjamos ir vienetais. Kolega pasakojo, kad tris kartus Kijeve važiavo taksi, bet nė karto nematė taksometro. Viešbučio darbuotojų rekomenduotas važiuoti į oro uostą taksi autobobilis naujas, dailus ir netgi prabangus, firma greičiausiai geros reputacijos, bet nei plafono, nei languotų juostelių nematyti. Ukrainiečiams taikantis prie ES standartų dar tik teks, kaip visai neseniai teko ir Lietuvai, išmokti, ką pagal europietiškus standartus galima vadinti šampanu, sviestu ir šokoladu. Šalies gyventojai įpratę savo atlyginimus ir kitas stambias sumas apsiskaičiuoti doleriais – ne eurais ir netgi ne grivinomis. O kelionių agentūros tinklalapyje patariama: valiutą išsikeisti galite daugybėje punktų, bet nedarykite to gatvėje, nes tai draudžiama pagal Ukrainos įstatymus. Kad gali egzistuoti valiutos prekyba gatvėje, jau spėjome užmiršti. Kitos, daug didesnės ir sistemiškesnės problemos, pabrėžiamos ES, yra korupcija, neskaidrumas, neaiškios demokratijos perspektyvos ir tradiciškai artimi santykiai su Rusija. „Valstybė negali turėti muitų sąjungos su dviem ekonominiais vienetais, jei jie tarpusavyje neturi muitų sąjungos“, – kalba ES pareigūnai. Tai Ukrainai dar teks išspręsti. Jaučiasi neatskiriamai susiję Dar visai nesenas ES polinkis Ukrainą priskirti Rusijos įtakos zonai ir tik kartais globėjiškai arba dėl pragmatinių interesų pamaloninti šią valstybę platesnio bei gilesnio bendradarbiavimo pažadais ukrainiečių nedžiugina. Susidaro įspūdis, kad jie puikiai supranta, jog Europos kaimynystės politika reiškia ekonominį augimą, techninę ir administracinę paramą, bet ne lygų traktavimą. Ne vienam šios šalies gyventojui ES dvejonės dėl suartėjimo su Ukraina nėra vien europietiška save laikančios šalies orumo klausimas. Tai – ir asmeninio orumo klausimas. K.Jelisiejevas prisimena atvejį, kai jaunimo dainų ir šokių ansamblis iš Ukrainos turėjo kelias valandas dainuoti priešais vienos iš ES valstybių ambasadą, kad diplomatai patikėtų, jog į dainų festivalį vykstantis jaunimas – ne teroristai ir ne potencialūs imigrantai nelegalai. Visų, išskyrus 2007–aisiais prisijungusias, ES šalių piliečiai į Ukrainą gali keliauti be vizų. Tiesa, netolimoje ateityje bent daliai ukrainiečių sunki ir neretai žeminanti leidimo įvažiuoti prašymo sistema turėtų supaprastėti. Jau susitarta dėl vizų išdavimo palengvinimo, ir tai leis studentams, mokslininkams ir verslininkams iš Ukrainos vykti į ES pagal supaprastintą procedūrą. Tiesa, kaip ji bus įgyvendinama, bus palikta nuspręsti kiekvienai valstybei narei. Iki šiol, pasak diplomatų, pasitaiko, kad vizos negauna netgi iš ES šalių kvietimus gavę konferencijų ir renginių dalyviai ar su partneriais iš ES sutartis pasirašyti vykstantys verslininkai. Ukrainos oficialūs asmenys pripažįsta, kad jų šaliai reikia laiko. Jo gali prireikti ir visai nemažai. Tačiau dabar, anot jų, svarbiausia yra principinės nuostatos, kad ES yra pasirengusi priimti Ukrainą, vos tik ji įvykdys visus reikalavimus, į savo gretas. Kitaip tariant, norima pripažinimo „savais“. Ukrainą, kurios pavadinimas senąja slavų kalba reiškia „pakraštys“, tik dabar diplomatai, politikai ir žurnalistai atprato anglų kalboje įvardyti su žymimuoju artikeliu (the Ukraine), kuris, kaip teigiama, pabrėžia šio vardo reikšmę. Patriotai kalbininkai norėtų, kad rusų kalboje taip pat nebebūtų vartojama tradiciškai atsiradusi gramatinė forma, kai vietoj „Ukrainoje“, pažodžiui išvertus, sakoma „ant Ukrainos“ („ant pakraščio“). Nebesitenkinanti amžinojo pakraščio statusu Ukraina nebenori būti ir naujuoju Europos užribiu. Autorės kelionę į Kijevą organizavo Europos žurnalistų centras kartu su Žurnalistų iniciatyvų asociacija Ukrainoje.

Grįžti