Daiva Repečkaitė [Nuomonė]
Pigūs nuostolingi studentai
Ar tikrai valstybė, suteikdama savo piliečiams aukštąjį išsilavinimą iš perskirstymui skirtų, o ne jų asmeninių lėšų, švaisto pinigus?
Vyriausybė jau linkusi galvoti, kad gerai besimokantis studentas nebe atitinkantis formalius reikalavimus dėl pažymių, o neturintis skolų. Žingsnis logiškas: kiekvienas, kuris įvykdė studijų programos reikalavimus ir įgijo žinių minimumą, reikalingą tos srities specialistui, yra toks pat būsimas diplomo gavėjas, kaip ir kitas. Tik va, pinigų visų studentų studijoms apmokėti, ko gero, kažkas turės ištraukti iš stebuklingos skrybėlės. Radikalios ir skausmingos aukštojo mokslo reformos šalininkams tai vėl sudarys progą bandyti pramušti savo poziciją, kad reikia visiems mokėti už mokslą patiems, o tada vienas, du ir būsime kaip britai, kurie irgi už aukštąjį mokslą moka patys. Bet ar tikrai pagal dabartinį finansavimo modelį valstybė mėto pinigus į balą, finansuodama masiškai emigruojančius studentus, ir kas, už ką bei kiek moka?
Neoliberalių rinkos teorijų šalininkai mėgsta sakyti, kad išsilavinimas investicija. Viena vertus, tai paties asmens investicija į savo ateitį (prisimenu savo mokyklinį ekonomikos vadovėlį, raginantį apskaičiuoti, ar nauda iš aukštojo išsilavinimo atpirks kaštus prarastą atlyginimą, kurį būtų galima užsidirbti, neriant į darbo rinką tiesiai po mokyklos). Kita vertus, tai ir valstybės investicija į tam tikrą proto fondą, kuris ateityje turėtų kelti valstybės ekonomiką, diegti naujoves, šį bei tą išrasti. O kas atsitinka, kai investicijų prifarširuotas protas ima ir pabėga?
Nors apie protų nutekėjimą svarstoma dažnai, dar dažniau tiesiog dejuojama, kad į balą nueina valstybės investicijos, kad protai pabėga, išduoda Lietuvą. Galvojama, kaip juos pririšti, o gal priversti patiems susimokėti, kad įvertintų mokslo svarbą. Pasekmė pagrasinus mokamu mokslu, emigracija, ko gero, padvigubėjo, nes net panašiai kainuojančios studijos prastame užsienio universitete vertingesnės dėl kalbos žinių tobulinimo ir tarptautinės patirties. Tačiau ar tikrai tai reiškia, kad pabėgo vaikščiojančios investicijos?
Tiesa yra ta, kad, nors ir gauna daugiau negu duoda, geri studentai geruose universitetuose ne vien siurbia pinigus ir gauna paslaugas, o ženkliai prisideda kurdami universitetą kaip bendruomenę ir kaip mokslo įstaigą. Aktyvūs, motyvuoti studentai moko profesorius tai pripažįsta patys aukšto lygio, savikritiški ir nuolatiniu tobulėjimu suinteresuoti akademikai. Studentai per seminarus išsako vertingų pastabų, pristato jiems žinomą kontekstą (galbūt savo gimtųjų miestų, galbūt atrastų knygų, kurių neatrado nei profesorius, nei kolegos, matytų filmų ar valstybių, kuriose studijavo pagal mainų programą), rašo jų straipsnių recenzijas, pateikia kritinių pastabų ir pasiūlymų. Jie yra neįkainojami pagalbininkai atliekant mokslinius tyrimus: gali rinkti ir sisteminti medžiagą, vykdyti apklausas, nesudėtingus laboratorinius tyrimus... Ir greičiausiai visa tai jie atliks už simbolinį atlyginimą ir pripažinimą. Studentų kiekviename semestre sukuriami rašto darbai yra nedideli ir nepretenzingi moksliniai įnašai, bet jie gali puikiai pasitarnauti išsamiai ištiriant kokios nors mokslinės problemos vieną aspektą, pateikiant netikėtą palyginimą. Jų rašomi bakalauro ir magistro darbai taip pat vertingai tikrina teorijas, ieško įdomių mokslinės problematikos aspektų. Galiausiai nereikia nuvertinti nemokamo studentų darbo atstovybėse, klubuose, būreliuose, universiteto renginiuose, kurie daro ne tik universitetą, bet ir miestą įdomesnį ir patrauklesnį gyventi.
Mano tyčia pasirinkta gramatinė forma esamasis laikas be jokių galėtų ar turėtų tenuskamba kaip provokacija. Tai, kad visas šitas potencialas Lietuvoje paprastai nueina vėjais, yra tik pačių universitetų bėda. Investicijos iššvaistomos ne tada, kai su akademiniu nuoboduliu ir liūdnomis perspektyvomis neapsikentę studentai emigruoja, o tada, kai išpurtomas ir pašiepiamas jų jaunatviškas idealizmas ir kol kas dar nepradingęs noras kažką atrasti, kažką nuveikti universiteto ir bendruomenės labui. Savarankiškų mokslinių tyrimų dažnai nevykdantys Lietuvos akademikai neišnaudoja studentų pagalbos galimybių (nors tam yra puiki programa Lietuvos mokslų tarybos finansuojama studentų mokslinė praktika), kaip formalumas vienas po kito kepami rašto darbai tvarkingai nugula į užmaršties stalčius, iš bakalauro ir magistro baigiamųjų darbų dažnai nereikalaujama jokio inovatyvumo, seminarų diskusijos apribojamos kompiuterinių prezentacijų parodymu, o socialinis aktyvizmas paliekamas savieigai (o, pavyzdžiui, universitete, kurį baigiau, buvo skiriamos specialios stipendijos visuomeniškai aktyviems studentams, kad jiems nereikėtų be studijų dar ir uždarbiauti, ir jie kuo daugiau laiko galėtų skirti universiteto bendruomenei).
Jei suskaičiuosime vertę viso to, ką universitete gali nuveikti studentas, tai net jei matuosime laisvarinkiškais matais, viso to kaina pranoks 200300 litų, kas mėnesį iš biudžeto (į kurio studentų tėvai kas mėnesį moka mokesčius) numatytų studento vegetacijai, ir beveik niekada iki galo neišmokamus valstybės asignavimus laboratorijoms ir dėstytojų atlyginimams. Investicija labai nedidelė, ir net prieš emigruodamas studentas, jei vartosime šį ekonomistinį žargoną, gali atsipirkti (galų gale ar įsivaizduojamas Vilnius be kasmetinių Fizikų dienų, ar nebankrutuotų kino teatrai ir bibliotekos be tų pačių studentų, ar ne laisvalaikiu kuriama mėgėjiška muzika ir kitoks menas daro universitetinius miestus patrauklesnius?). Visa bėda, kad universitetai suinteresuoti krepšeliais, o ne motyvuotais studentais, ir, kai šie įstoja, nesivargina pasinaudoti tuo, ką studentai galėtų duoti. Gali kiek nori kimšti į maišą pinigų jei jis kiauras, namo neparsineši.
|
