Daiva Repečkaitė [Nuomonė]
Neapykantos vaidilos
Kas kursto etninės ar rasinės neapykantos laužus Lietuvoje ir kas jų nekursto.
Beveik vienu metu pasirodė du pranešimai: pirma, prokuratūra nusprendė, kad Lietuvos krepšinio federacijos prezidento Vlado Garasto pareikštos nuomonės apie Žalgirio krepšinio komandos juodaodžius krepšininkus nėra nusikalstamos, antra, humoristų Algio Ramanausko ir Rimo Šapausko vaidyba pripažinta nusikalstama kaip kurstanti etninę neapykantą. Dar kiek anksčiau girdėjome apie sankcijas komentatoriams, išsiliejusiems erdvėje, kurią anksčiau laikė saugiai anonimiška. Neteko girdėti, kad būtų nubausti nacių maršo dalyviai, pastatų terliotojai ar nacionalistinių partijų nariai. Kokį pranešimą iš to perskaitys eilinis žiniasklaidos vartotojas?
Pradėkime nuo komentatorių. Rasinius ar etninius pažeminimus drabstantys ar neapykantą, o kai kada ir smurtą kurstantys komentatoriai visuomenėje laikomi pokvailiais vaikėzais, dar nesusipratusiais, kad internetinė erdvė nebėra tokia liberali, kaip anksčiau, ir jau pakanka technologijų surasti neapykantą skatinančių komentarų autorius. Komentatoriai sulaukė pelnytų sankcijų (gana simboliškas ir kompiuterio atėmimas), bet jų auditorija yra ne tik negausi, bet ir beveik nulinė. Komentarai rašomi tokiems pat komentatoriams, kurie jaučia malonumą anonimiškai pasipliekti internete. Kai kurie džiaugiasi paprovokuodami skaitytojus, įsiveldami į ginčus su jau beveik pažįstamais ideologiniais priešininkais, išdėstydami savo nuomonę taip, kaip tikriausiai niekada viešai nedrįstų žodžiu. Kitaip nei patys straipsniai, po kuriais rašomi komentarai, pastarieji nieko skaitytojų neišmoko, ir visi ginčų dalyviai lieka prie savo nuomonių.
Nacionalistinių partijų nariai, nacių parado dalyviai kovo 11-ąją ir nacionalistine simbolika pastatus terliojantys grafitininkai jau kalba daug platesniam ratui jie pagiežingai rodo, kad viešojoje erdvėje galima reikšti nepriimtinas, įstatymu baudžiamas nuomones ir mėgautis nebaudžiamumo atmosfera. Kaip jau ne kartą rašyta, tai lyg lakmuso popierėlis visokiausiems radikalams jei nesulaukiama visuomenės pasipriešinimo ir baudžiamųjų sankcijų, vadinasi, galima ribas stumtelėti dar toliau. Puikybe trykštantis pasidemonstravimas telkia neapykanta gyvenančias jėgas ir transliuoja signalą, kad valstybė ir visuomenė savo pasyvumu tokias pažiūras palaiko.
Dėl humoristų vienareikšmę nuomonę susidaryti sunku. Šių dviejų eterio personų humoras dažnai neskanus, pasipūtėliškai siekiantis šokiruoti, neskoningas. Tačiau, kaip savo straipsnyje rašė Leonidas Donskis, juo parodomas antisemitizmo ir kitokios etninės neapykantos absurdas, tai visuomenės šaržas. Tik itin primityvus neonacis galėtų tapatintis su tokiais šaržuotais personažais. Lygiai taip pat primityvu humorą suprasti pažodžiui. Niekaip nepatikėčiau, kad toks humoras galėtų bent vieną neapsisprendusį ar nuosaikiai nacionalistinių pažiūrų individą pastūmėti radikalesnės stovyklos link. Šaržuotas neapykantos vaizdavimas nė vieno naujo nacio nepagamins.
Visai kas kita visuotinai garbinamo krepšinio autoritetas. Jau atpratome stebėtis, kad už didelius pinigus savo darbą dirbantys profesionalai kažkodėl laikomi tautos garbės gynėjais ir beveik valstybės ambasadoriais, pagrindine nacionalinio tapatumo korta. Beveik pripratome ir prie to, kad nacionalinei rinktinei, oficialiai pateikiamai kaip siektinas idealas paaugliams berniukams, atstovauja prievartautojas ir kelių chuliganas, apdaužęs niekuo dėtą žmogų dėl to, kad buvo prastos nuotaikos. Pridėjus puikybe sprogstančių ir kramtomosios gumos nesugebančių išspjauti, kai kalba, pastaraisiais metais vis susimaunančių krepšininkų paveikslą, matyti, kokią jaunąją kartą norima išugdyti. Tačiau garsaus trenerio pareiškimas apie juodaodžius komandos krepšininkus (po ikiteisminio tyrimo pareikšta, kad nepagarbi nuomonė taikoma ne visai žmonių grupei, o vertinant dviejų konkrečių Žalgirio žaidėjų žaidimą(!), yra dar rimtesnis. Pagal prokuratūrą išeina, jog yra trys galimi krepšinio profesionalumo įvertinimai: geras žaidėjas, blogas žaidėjas ir juodašiknis žaidėjas).
Viešojoje erdvėje vartodamas žodyną, kuris, pripažinkime, būdingas išgėrusiai kompanijai ar grupelėms pseudomaištininkų, ieškančių, kur čia išlieti energijos perteklių, ir likęs nenubaustas, V.Garastas, kaip ir nacių parado dalyviai, parodė, kad ribas galima stumti dar toliau. Jei esi krepšinio žvaigždė, gali viešai spjaudytis ne tik čiaumojama kramtomąja guma, bet ir neapykanta kitokios išvaizdos žaidėjams, kurie, jei laimi, yra mūsų didvyriai, o jei pralaimi tie kiti, įsibrovėliai. Taip, jis neskatino žudyti ar iš Lietuvos išvaryti visų juodaodžių, bet argi tik taip primityviai turi būti suvokiama nesantaika ir neapykanta teisinėje valstybėje? Šalyje, kurioje infrastruktūra taisoma ar įstaigų sadistinė vadovybė keičiama tik įvykus nelaimei, reikalingas pralietas kraujas, kad būtų galima kažką nubausti?
Kitaip nei kompiuterį apsiglėbęs vaikėzas ar humoristai, V.Garastas visuomenei demonstruoja garsenybių de facto teisinį imunitetą ir nebaudžiamumą už kitų žmonių viešą žeminimą ir šmeižimą jų rasės ar tautybės pagrindu. Girdėti tai iš kultinio krepšinio garsenybės lūpų ir matyti, kaip institucijos tyliai linkčioja, - daug veiksmingesnis nacių gamybos būdas nei paradas. Komentarai po straipsniais galbūt ir yra neapykantos bei nesantaikos spjaudymas, bet tikrasis jos kurstymas nuo šiol prasideda ant visokeriopai garbinamo krepšinio altoriaus.
|
