Daiva Repečkaitė [Nuomonė]
Pakantumas pro sukąstus dantis
Vykstant kovai tarp visuomenėje platinamo tolerancijos mokymo ir besipuikuojančių, kad nesitaiksto su politinio korektiškumo mada, atsiranda tolerancijos sąvokos infliacija.
Studijų metais iš dėstytojų išgirdau tokią istoriją: kartą JAV buvo daromas sociologinis tyrimas apie rasizmą. Įvairių žmonių buvo paprašyta atsakyti į klausimą: Ar jūs toleruojate tai, kad jūsų kaimynas juodaodis? Kaip manote, kaip pasiskirstė atsakymai? Tyrimo autoriai į rasistų gretas negailestingai priskyrė atsakiusius ir ne, ir taip. Kur logika? Ji labai paprasta. Tikras antirasistas su saldžia teisuolio šypsena tikrai neištars toleruoju. Tikras antirasistas tiesiog atsisakys priimti tokią klausimo formuluotę: Ai, jis juodaodis? O ko čia netoleruoti? Šią pamokomą istoriją vertėtų turėti galvoje ir organizuojant tolerancijos ugdymą Lietuvoje.
Progų prabilti apie netoleranciją, arba kitaip nepakantumą, turėjome daug. Šis klausimas iškilo diskutuojant, o tiksliau pešantis, ar leisti homoseksualų demonstraciją Vilniuje, buvo vis primenamas viename kitame poleminiame straipsnyje, po to Lietuvą supurtė neonacių pražygiavimas per Nepriklausomybės atkūrimo dieną ir pasispjaudymas baimę sėjančiais nacionalistiniais šūkiais prie paminklo. Vieną kitą riebesnį žodį nevengė pamėtėti politikai ir kiti viešieji asmenys, o kulminacija tapo krepšinio žvaigždūno Vlado Garasto darželinukiškas neapykantos porcijos drėbtelėjimas žiniasklaidoje. Kiek mažesnėmis porcijomis nepakantumo pasirodė ne vieno šiaip jau visuomenėje vertinamo autoriaus komentaruose žiniasklaidoje, pavyzdžiui, politiko Egidijaus Vareikio, vikipedinėmis žiniomis apie islamą grindžiamuose komentaruose apie neva vykstantį civilizacijų karą, kurio priežastis, pasirodo, yra ta, kad silpnesnė islamo civilizacija neturi, o nori technologijų. Visa tai parodė, kad tam, jog kai kam būtų patogu pasinaudoti baimės ir susipriešinimo atmosfera, Lietuvoje lengva ranka leidžiama pažeidinėti konstitucinę teisę į taikią demonstraciją ar nuomonės laisve dangstyti smurtinių subkultūrų siautėjimą, taip pat be bausmės paleidžiamas jauniems žmonėms įtaką darantis asmuo, akivaizdžiai peržengęs nuomonės laisvės ribas. Spausdintinėje ir internetinėje žiniasklaidoje besireiškiantys solidūs autoriai tikriausiai spirga džiaugsmu, kad gali įgelti košmaruose sapnuojamam europiniam politinio korektiškumo baubui ir stebėti, kaip anksčiau neblogos reputacijos žiniasklaidos šaltiniai mielai skelbia jų nuomonę.
Tačiau nereikėtų skubėti daryti išvados, kad viskas, kas prieštarauja šiam nepakantumo jovalui, turi būti vadinama tolerancija. Mokyklose, specialiose programose ir renginiuose siekiama ugdyti toleranciją, nepasigilinant, ką ši sąvoka reiškia ir ką ji maskuoja. Tolerancija visų pirma reiškia pakantumą. Kitaip tariant, tai toks nepritariu, bet pakenčiu požiūris. Jis atitinka vadinamąjį olandiškąjį visuomenės sugyvenimo modelį: Man nerūpi, koks yra/atrodo ir ką veikia mano kaimynas tol, kol man tiesiogiai netrukdo. Toks paplitęs požiūris leido suvešėti hedonistinėms, socialinėms ir kitokioms laisvėms, kurie tapo užsienyje atpažįstamos Nyderlandų tapatybės dalimi. Tačiau iš maišytos tautybės Nyderlandų piliečių teko girdėti pasakojimų, kaip vairuotojai, matydami kitos spalvos veidą, vengia sakyti, skirtingai nei kitiems, ačiū, pone, kad pirkote bilietą. Lygiai taip pat liberaliojoje Švedijoje įtarumas, su kuriuo pasitinkami iš kitų pasaulio regionų atvykę užsieniečiai, dangstomas kultūriniais atributais: užsienietis nebus įleistas į naktinį klubą, nes neva nepaiso aprangos kodo, kurio, žinoma, niekur nepasivarginama paaiškinti ir kuris greičiausiai sugalvojamas tikrinant užsienietiškus pasus.
Tolerancija kaip kitokio elgesio pakentimas tol, kol netrukdo, tinka kaip santykių modelis, kai reikia sutarti skirtingoms subkultūroms, gyvenimo būdams ir elgesio modeliams. Galbūt man nepatinka tam tikros subkultūros muzika, bet dėl to nepulsiu guiti subkultūros iš savo miesto. Gal kartais erzina kai kurių naujųjų religinių judėjimų narių itin atkaklus bandymas mane į ką nors atversti, bet tai nereiškia, kad šiems visuomenės nariams reikėtų uždrausti išpažinti savo religiją. Tolerancijos objektas elgesys, o ne fizinė savybė, todėl tolerancijos sąvoka netinka tada, kai kalbame apie nepasirenkamas ypatybes arba (nors žodis neretai pavojingas) tapatybes. Ką reiškia būti tolerantiškam kitos odos spalvos, tautybės, religinės priklausomybės, neįgaliems žmonėms? Pakęsti, kad jie yra? Bet argi čia neslypi užmaskuotas įsitikinimas, kad iš principo kažkas ne taip?
Kai kalbama, kad reikia ugdyti toleranciją ir tolerantiškumą kaip savybę, pamirštama, kad ji, deja, gali pakeisti daug svarbesnes ir prasmingesnes savybes: pagarbą, smalsumą ir supratimą, įsiklausymą, jautrumą, galų gale, jei norite, artimo meilę. Užuot toleravusi tuos, kurie atrodo esą kitokie, auganti asmenybė turi išmokti apskritai nepastebėti ne pagal asmens valią priskirtų savybių ir nė vienos nepasirinktos ypatybės (odos spalvos, lyties, gimtosios kalbos...) nesieti su asmenybės bruožais, patikimumu ar nepatikimumu, gerumu ar blogumu. Sulaužyti stereotipinį nepasirinktų savybių ir socialinio vertinimo junginį, o ne užglaistyti jį pakantumu, turėtų būti šiuolaikinio asmenybės ugdymo tikslas.
Sunku būtų kaltinti komentaro pradžioje minėtus amerikiečius, sakančius, kad toleruoja kitos odos spalvos kaimyno egzistavimą šalia. Jų poziciją suformavo tai, kad išeities taškas, pagal kurį reikėjo apsibrėžti savo vertybes, buvo neiginys: įpratęs prie nepakantumo, žmogus tiki, kad daug pasiekė, jei gali ištarti o aš toleruoju. Visa kritika reikalinga, kad niekas ties tuo toleravimu nesustotų. Visuomenėje, kurioje lūkesčiai iš žmogaus dar prieš jam/jai spėjus pasireikšti nebūtų projektuojami pagal nepasirinktas kūno savybes (lytį, odos spalvą, sudėjimą, fizinį pajėgumą), tiek racionaliesiems, tiek piktiesiems tolerantų kritikams neduodantis ramiai miegoti politinis korektiškumas būtų nereikalingas.
|
