Apie musArchyvasReklamaPrenumerataKontaktai pradi
Atgimimas.lt - Nepriklausomas politikos portalas
2010 m. liepos 30 d., penktadienis Paieška:
Rubrikos
Temos
Aktualijos
Redakcijos nuomonė
Pokalbis
Užsienyje
Ekonomika
Nuomonė
Studija
Straipsniai
"Atgimimo" archyvas
  1988 - 2008 m. "Atgimimo" straipsnių archyvas  
Portalą remia:
 
 
Archyvas

-- "Atgimimas", 2008 m. gruodžio 19-0 d. Nr. 46 (1014)
Daiva Repečkaitė [Nuomonė]

Vienuolio istorija su S ženklu

Žiniasklaidos galia pervertinama ne tose srityse, kuriose reikėtų į ją atsižvelgti.

Žiniasklaida – populiariausia naujųjų sąmokslo teorijų herojė. Kur tik pažvelgsi, kasmet po keliasdešimt kilogramų naujų publikacijų apie tai, kaip žiniasklaida formuoja vertybes, pergamina ir įtvirtina stereotipus, kursto netoleranciją ar netgi įkvepia genocidui. Ji, kaip plačiai teigiama, atsakinga ir už Lietuvos visuomenės bėdas – alkoholio vartojimą, žmonių santykių kitimą, emigraciją, nusivylimą gyvenimu, politikos klampynes. Tad kokia ta žiniasklaidos galia – visą tiek išorinį, tiek minčių pasaulį apraizgiusi struktūra ar beasmenis baubas, kuriuo patogu gąsdinti? Tas gąsdinimas tampa vis populiaresne priemone abejotiniems politiniams sprendimams dangstyti.
Žiniasklaidos teoretikai dažnai pabrėžia, kad žiniasklaida, o kad geriau atskleistų šią prasmę – medijos, yra universalus tarpininkas šiandieniame pasaulyje. Ji tarpininkauja (medijuoja) žmonių santykiams (suranda našlaičių tėvus, inscenizuoja sutuoktinių teismus, aiškinasi tėvų ir vaikų santykius (pvz., rusiškoje laidoje „Langai“), užtikrina politikų ir jų rinkėjų bendravimą. Ji yra katalizatorius teisingumui vykdyti, rinkimams ir kitoms valstybės funkcijoms. Netgi labdarai. Suprantama, be žiniasklaidos jau sunkiai įsivaizduojamas ir laisvalaikis. Perfrazuojant vieną reklamą, jei tavęs nėra žiniasklaidoje, tavęs nėra išvis. Nesvarbu, teigiamai ar neigiamai esi minimas. Kaip ir Lietuva, kurios „nebuvo“, kol kažkas neįkraigaliojo sudėtingai iškraipyto lotyniško pavadinimo į istorijos analus, pasakodamas apie vienuolio nugalabijimą.
Na, ir suskato mūsų strateguotojai tą stebuklingąją žiniasklaidos galią išnaudoti. Jeigu galima tokia žala, tai gal tą stebuklingą jėgą galimą pakreipti ir teigiama linkme? Štai ir turime – įvaizdžio strategija. Problemų Lietuvoje, pasirodo, bus mažiau, jei visi įtikės Lietuvos vizija, pasiskaitys, kad Lietuva visai smagi šalis, ir išgirs, kad ji dar ir drąsi. Išvestinės priemonės – sumanymas teikti žiniasklaidai teigiamą informaciją apie Lietuvą, subalansuotą emigrantams. Pasiskaitys portaluose, kad ekonomika auga ir gyvenimas gerėja, gal ir grįžti sugalvos. Psichologų komanda, parengusi tyrimą „Nesaikingo alkoholio vartojimo neigiamos įtakos Lietuvos konkurencingumui mažinimo galimybių identifikavimas“, siūlo kimšti į televiziją bei spaudą pozityvias laidas, kad publika mažiau norėtų svaigintis ir žudytis. O kulminacijų kulminacija (kol kas) – Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamos viešosios informacijos poveikio įstatymo projektas, kuriame leidžiama suprasti, kad iš principo nieko, kas gali neatitikti valdžios skelbiamų vertybių, žiniasklaidoje neturėtų būti.
Projekto formuluotės ne vienam kelia abejonių. Ką reiškia informacija, kurioje „paniekinamos šeimos vertybės“? Ar teks dėti ženklą S ant interviu su vienuoliu, pasakojančiu, kaip ir kodėl pasirinko skaistybės kelią ir nusprendė pašvęsti gyvenimą Dievui ir žmonijai, užuot kūręs šeimą? Ar būti „medijuojamam“ neleisime nė vienam, kuris, siekdamas dvasingumo, šeimą laiko materialaus pasaulio pančiu? Ar bus pereita nuo „hipermedijavimo“ į kitą kraštutinumą tokiose istorijose kaip I. ir M.Rinau, kai šeimos ardymas ir tautietės gynimas tapo nacionalinės svarbos klausimu, o niekas buvusiems sutuoktiniams nepateikė (jų situacijoje absurdiško) pasiūlymo susitaikyti ir kartu auginti vaiką? Ar bus uždraustos ir smurto šeimoje prevenciją pabrėžiančios reklamos (juk koks dar smurtas – argi šventoje šeimoje toks gali būti? Argi tėvai su vaikais negali patys susitarti – kas drįsta skambinti tarnyboms?)...
Galiausiai – mėgstamas naujųjų konservatorių arkliukas – „homoseksualizmo propaganda“. Tikrai gluminanti formuluotė. Teko per radiją girdėti reklamą „Ir vėl šliaužiu apsikaišęs lietuviško beržo šakomis [...] Kasdien nauji iššūkiai [...] Tapk profesionaliu kariu!“, bet niekada negirdėjau nieko panašaus į „Ir vėl kovoju už savo teisę rengti demonstracijas [...] Kasdien nauji iššūkiai [...] Tapk gėjumi ar lesbiete!“ Gal politikams atrodo, kad, tarkime, „gėjų kanalo“ reputaciją turinčios televizijos MTV veikla Lietuvoje jau yra pakankamas „propagandos“ būdas, kaip ir Ruslano Kirilkino pasirodymai vienoje iš dainavimo laidelių. Televizija esą rodo, kokie garsūs gali būti ir kokiu žavingu gyvenimu gali mėgautis homoseksualai. Tačiau net jei ir pripažintume, kad neva tipiško dizainerių, muzikantų ir kitų garsenybių, tarp kurių gali būti santykinai daug homoseksualų, gyvenimo būdo rodymas yra „propaganda“, turėtų nelikti ir „gėjų renginio“ reputaciją turinčios Eurovizijos transliacijų. Negana to, remiantis analogija, bet koks madų rodymas, rašymas apie manekenes ar jų rodymas per televiziją, jų nuotraukų publikavimas ant žurnalų viršelių turėtų būti traktuojamas kaip anoreksiško gyvenimo būdo propaganda, žalojanti paauglių psichiką ir sveikatą, niekinanti vaisingumą ir „natūralias“ (bandau įsijausti į įstatymo projekto rengėjų žodyną) kūno formas. Itin lieknos yra ir filmų žvaigždės, todėl irgi potencialiai grėsmingos. Plastines operacijas pasidariusių ar šiaip stebėtinai jaunatviškų pagyvenusių TV žvaigždžių rodymas, kaip ir interviu su jais, taip pat yra jaunystės kulto propaganda, paniekinimas tradicinėms lietuvių vertybėms, tokioms kaip pagarba vyresniam amžiui.
Jei kur yra propagandos grėsmė, tai tik ši. Jei kas iš tikrųjų propaguojama žiniasklaidoje, tai tik savęs kankinimas dietomis ar žalojimas kariuomenėje, bet ne homoseksualumas. Žiniasklaidos galia dabar bus politiškai ribojama tose srityse, kur ji yra beveik nepastebima. Šeimos yra dėl žmonių nejautrumo vieni kitiems, o piliečiai emigruoja dėl orų gyvenimą užtikrinančio darbo stygiaus. Ne dėl žiniasklaidos. Žiniasklaida greičiausiai neįkalbės jūsų ir pajusti trauką tos pačios lyties asmeniui, net jei iš tiesų joje šmėkštelėtų tokia „propaganda“. Užtat jos didenybė žiniasklaida kasdien pumpuoja vaizdinius, žeminančius moteris, šlovinančius žalingą mačistinį vyriškumą, pašiepiančius skausmą. Tik nuo viso to strateguotojai nė nebando apginti žiniasklaidos vartotojų.

Grįžti

 
© 2002-2010 Atgimimas. Visos teisės saugomos.
 
--Skaitytojams
El. paštas:
Slaptažodis:
įsiminti mane šiame kompiuteryje
Priminti slaptažodį
Registruotis. Kodėl?
Apie mus | Archyvas | Reklama | Prenumerata | Kontaktai
Temos | Aktualijos | Redakcijos nuomonė | Pokalbis | Užsienyje | Ekonomika | Nuomonė | Studija
 
Autorinės teisės | Privatumo politika