Daiva Repečkaitė [Nuomonė]
Bedarbis automatiškai vagis?
Apie skurstančius žmones žeminantį kalbėjimo būdą.
Prie mano biuro praeivių prašantis nupirkti bandelę elgeta kartais, negavęs tai, ko nori, mėgina švelniai, bet įkyriai pašantažuoti: Tai ką, man eit vogt? Atrodo, kad kai kurioms įstaigoms net abejonių nekyla pavojingas nedarbo, skurdo ir nusikalstamumo suplakimas padeda pateisinti jų tikslus.
Kaune, Laisvės alėjoje, visiems matomoje vietoje, puikuojasi reklama, kurioje akivaizdžiai bauginama neturtingaisiais. Šiurpus, siaubo filmus primenantis tamsus fonas pridengiamas susiliejusia laikraščio iškarpa, kurioje daug kartų paminėtas žodis žmogžudystė. Pirmame plane ranka laiko lapelį. Užrašas jame prasideda nuo teiginio, kad per sunkmetį Lietuvoje daugybė žmonių prarado darbą. Toliau seka: kaip manai, kur jie pasidėjo? Dar vėliau pagąsdinimas, kad yra nesaugu vaikščioti gatvėmis, ir galiausiai kvietimas užsirašyti į kovos menų kursus.
Ši reklama tik simptomas ir itin vizuali, įtaigi gana paplitusio kalbėjimo apie skurdą ir nedarbą būdo išraiška. Ji nedaug turi bendra su socialinių mokslų teorijomis, iš kur atsiranda nusikalstamumas ir kaip skurdas jį paskatina, nors ir naudojasi tokių teorijų įžvalgomis. Vietoj kompleksiškų giliųjų pažeminimo, patiriamo skurde, ir polinkio į smurtą ryšių ar, socialinių mokslų žargonu tariant, socialinių mechanizmų, pasinaudojama neva statistine įžvalga: kuo daugiau skurdo, tuo daugiau nusikaltimų. Bėkit ir slėpkitės, normalūs piliečiai!
Šis įžeidimas, kai pastebėjimas apie visuomenę ir jos tendencijas nuleidžiamas iki asmeninio, individualaus lygmens (kur pasidės tie žmonės, kurie prarado darbą?), yra itin skaudus dabar, kai dėl krizės bedarbių gretas nuolat papildo tūkstančiai. Ne savo pasirinkimu jie prarado darbus, ne dėl savo kaltės rizikuoja atsidurti skurstančiųjų gretose. Kai kurie iš jų gali supykę ir paleisti akmenį į Seimo langus kitoje demonstracijoje, kai kurie galbūt pereis į šešėlinę ekonomiką ar net į nusikalstamo pasaulio struktūras, bet lygiai tą patį gali padaryti ir jų dirbantys, turtingesni piliečiai.
Taip sociologinės pastabos apie visuomenę ir jos socialinę sudėtį virsta psichologinėmis nė kiek nepergalvojant perkeliamos į asmens individualius pasirinkimus, kurių sankaupa virsta nesaugumu visuomenėje. Kai viena ar kita įstaiga mano, kad žino, kaip mąsto skurstantieji, rezultatas dažniausiai būna jų simbolinis pažeminimas. Tarp tokių nesunkiai gali patekti ir iš pažiūros nesusijusi prekybos tinklo Iki akcija, kai savo vartojimo terminą bebaigią produktai bus Maisto banko pristatomi socialiai remtiniems asmenims. Atkreipkite dėmesį ne atgabenami ten, kur būtų galima jų pasirinkti, ne pasiūlomi oriai nusipirkti už mažą kainą, o būtent pristatomi asmenims, iš anksto priskirtiems tam tikrai kategorijai. Visa tai remiasi įsitikinimu savo žiniomis, kad skurstantiems asmenims pagal apibrėžimą reikia tų pasenusių produktų, ir už juos šie asmenys turi būti dėkingi. Nesvarbu, kad, pavyzdžiui, galbūt socialiai remtinai šeimai vaikų mityba yra didžiausias prioritetas, ir ji veikiau pataupys kitose srityse. Ir kam tada rūpi jų pačių vartojimo pasirinkimai, įsitikinimai ir vertybės?
Reklamoje, kurios, priminsiu, nelaikau išskirtine ar verta aptarimo, ji veikiau simptomiška, į nedarbo ir skurdo problemą, galbūt nė nesusimąstant apie tai, siūlomas policinis sprendimas ginkimės jėga. Skurstančių bedarbių armijai puolant, normalūs piliečiai (tie, kurie geba susimokėti už kursus) turi parodyti, kas stipresnis. Tai primena ir policines valstybės priemones skurdo ir nevilties balsams nutildyti prisiminkime sausio riaušes Vilniuje. Reikia apsiginkluoti ir toliau lyg niekur nieko, iriantis per nuo sunkmečio nukentėjusią minią, keliauti iš darbo į savo mėgstamą brangų restoraną.
Savigynos kursai tikrai labai reikalingas dalykas. Ir sociologiškai galima teigti, kad nusikalstamumas tikrai gali būti didesnis didėjant skurdui. Bet man logiškesnė nesaugumo miestuose priežastis atrodo dėl taupymo sumažintas gatvių apšvietimas.
|
