Daiva Repečkaitė [Nuomonė]
Liberalizmo šliaužtinukai
Politikos filosofų duetas kritikuoja liberalizmą, bet atsisako jį apibrėžti.
Tai kas gi šįkart atšliaužia į Lietuvą? Pasiklausęs dviejų Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojų, taip ir įsivaizduoji atšliaužiantį beformį (nes nemėgsta apibrėžtumų) gleivėtą (kad geriau slystų) liberalų totalitarizmą. Panašiai (daugmaž pagal konservatizmo ideologinius rėmus) mąstantiems nesunku palinksėti galvomis: tikrai šliaužia, ypač iš Briuselio. Idėjiniams priešininkams belieka paprieštarauti: Liberalizmas? Kur paskutinį kartą jį matėte? Nors, deja, apie Vytauto Radžvilo ir Alvydo Jokubaičio paskaitą apie liberalų totalitarizmą galėjau susidaryti nuomonę tik iš šios paskaitos pagrindu parašytų straipsnių, teko girdėti ir liudijimų, kad filosofai griežtai atsisakė klausytojams paaiškinti, ką būtent vadina liberalizmu. Rezultatas visi išgirdo, ką norėjo.
Diskutuoti apie politines ideologijas ir jų pagrindu kuriamas santvarkas išties nelengva. Politinę ideologiją galima apibrėžti kaip platesnę visuomenės gyvenimo sutvarkymo viziją, politinį projektą. Jis paprastai remiasi kažkokiu išgrynintu teoriniu modeliu, nurodančiu, kokių (teigiamų) padarinių sulauktume, tam tikru būdu struktūruodami visuomenės gyvenimą. Savo ruožtu pasaulyje veikiančios santvarkos įvairiausių kompromisų rezultatas. Net aršiausi bolševikai niekada negalėjo žaisti su pasauliu be jokio pasipriešinimo. Kompromisai atsiranda dėl visuomenės įpročių, idėjinių priešininkų pastangų atremti laimėjusio (pavyzdžiui, rinkimuose) politinio projekto įgyvendinimą, taip pat dėl projekto įgyvendintojų galios ribotumo (pavyzdžiui, TSRS komunistai negalėjo priversti viso pasaulio tam tikru būdu reaguoti į jų politinį projektą).
Kalbant konkrečiau, politinis projektas, jo teorinė idėja ir politinė santvarka visada skiriasi. Dėl to, pavyzdžiui, prasminga nustoti kalboje painioti laisvąją rinką, ekonominį liberalizmą ir kapitalizmą. Laisvoji rinka yra teorinė idėja, kuri įkūnija tam tikrą gero gyvenimo modelį. Laisvoji rinka yra mainai tarp didelio skaičiaus panašių prekių pardavėjų ir pirkėjų absoliučios informacijos sąlygomis. Ji nėra natūrali esant nelygiam galios pasiskirstymui, laisvąją rinką, jei ji apskritai įmanoma, reikia pagaminti. Ekonominis liberalizmas pasisako už minimalų valstybės kišimąsi į pirkimo ir pardavimo santykius, kartu į visuomenės gyvenimą įsikišdamas tiek, kad vis daugiau visuomenės gyvenimo sričių (pvz., švietimą, socialinę rūpybą) paverstų pirkimo ir pardavimo santykiais. Nors skelbiamas šios ideologijos tikslas laisva rinka, pastarajai apsaugoti kartais prireikia labai socialistinių priemonių: antimonopolinių įstatymų, vartotojų apsaugos institucijų, reikalavimų kokybei ir informacijai apie prekę, netgi subsidijų smulkiajam verslui. Pavyzdžiui, be jokio įsikišimo į jūros gėrybių prekybininkų konkurenciją, kai kurie prekybininkai galėtų laisvai konkuruoti siūlydami vartotojams maltas žuvų papilves, pavadintas krabų lazdelėmis, ir apgaudinėti pirkėjus. Tai nėra nė vienos politinės ideologijos svajonių konkurencija.
Kapitalizmas savo ruožtu yra santvarka, paremta idėja norime laisvos rinkos, bet kartu toleruojanti įvairiausius nukrypimus, kiek jie atitinka nesikišimo ideologiją. Todėl sėkmingai egzistuoja informacinių technologijų, vaistų ir pan. monopolijos. Kapitalizmui būdingas ir tam tikras darbo (samdomas darbas), kaupimo (vienų asmenų santaupos finansuoja kitų investicijas, pelnas yra tikslas), valstybės valdymo režimas. Nebūtinai visi ekonominiai liberalai juo patenkinti. Tikra santvarka ant žemės negali atitikti visų idealių lūkesčių, todėl liberalai pagal savo idėjas gali siūlyti būdus santvarkai patobulinti, kaip tai daro ir, pavyzdžiui, socialdemokratai. Tas pats ir su kitomis santvarkomis.
Atskyrus šiuos lygmenis, galima paklausti: tai ką gi kritikuoja V.Radžvilas ir A.Jokubaitis? Teorinę laisvės idėją? Liberalizmo ideologiją? Ar konkrečią liberalizmo ženkliai veikiamą santvarką? Kaip matyti, pastaruosius du lygmenis jie tyčia ar netyčia suplaka. Jų argumentai konstruojami maždaug taip: Liberalai siekia X, bet praktikoje tai reikštų Y. Nuo Y jau netoli ir Z. Argi ne baisu Z ateina. Suprask, liberalai nori lygios visų asmenų laisvės, bet praktikoje tai reikštų, kad negalima prieštarauti jų idėjoms apie laisvę. Į liberalų sąvoką nepastebimai patenka ir kairiosios srovės, taip pat pasisakančios už kuo platesnę individo laisvę. Na, o tada jau kritika konstruojama taip, lyg šių idėjinių judėjimų politinis projektas būtų jau įgyvendintas. Arba tarsi tiek dešinieji, tiek kairieji liberalai dažniausiai entuziastingi dabartinės santvarkos kritikai būtų šios santvarkos kaltininkai.
Filosofų išsakoma kritika santvarkai įdomi, bet tik ta apimtimi, kuria kritikuoja būtent ją. Kaltis su liberalais dėl idėjų reikėtų kiek kitokiomis priemonėmis, neprimetant jiems visos kaltės už tai, ką matome kasdienybėje ar kas kol kas egzistuoja filosofų vaizduotėje apie ateitį. Santvarką, viešųjų reikalų sprendimą kritikuoti reikia (filosofiškai, klausiant ir abejojant, o ne įsivaizduojant, kad turi tiesos monopolį). Lygiai taip pat reikia ir pripažinti, kad niekas kol kas nepateikė socialiai veiksmingo laisvės apibrėžimo. Kiekvienas politiškai įtvirtintas laisvės apibrėžimas kasdien bombarduojamas naujomis situacijomis. Pavyzdžiui, vadinamosiose besivystančiose šalyse moterų išėjimas iš namų ir bendruomenės dirbti samdomo darbo kurį laiką buvo švenčiamas kaip emancipacija, kol pradėjo aiškėti, kad daugeliu atvejų moterys tapo pajungtos viršininkų (daugiausiai vyrų) diktatui, pažeminimui ir priekabiavimui, kartu dar prarado tradiciškai joms priskiriamų darbų suteikiamą pagarbą bendruomenėje.
Kitas panašus klausimas ką daryti, pavyzdžiui, dėl musulmonių galvos apdangalų dėvėjimo darbe ar mokykloje? Kas (valdžia ar... religinė ar kultūrinė mikrovaldžia, o gal šeima) nustatys, kas šiuo atveju yra laisvė ir ar ji įtvirtintina... draudimais? Nesant bendrų sutartų laisvės matų, laimi tas, kuris turi daugiau galios. Padėtis, kurią gali kritikuoti ir dešinieji, ir kairieji. Tačiau nė vieni nepasiūlys, kaip viešąjį (taip pat ir privatųjį) gyvenimą tvarkyti, kartą ir visiems laikams. Įvairios ribos turi būti kaskart iš naujo suderėtos pageidautina, lygiomis teisėmis įtraukiant kuo daugiau tų, kurių gyvenimus tos derybos paveiks.
Liūdniausia būtų, jei vienintelis būdas kritikuoti santvarką ir liktų tas Lietuvoje plintantis gąsdinimas Briuseliu.
|
